Tokį virsmą jau gerą dešimtmetį stebi netoli Vilniaus gyvenantys Grigiškių ir Lentvario gyventojai, matantys, kaip pagal biurokratines kirtimų taisykles nyksta jų mėgstamas Dirkliškių miškas.
Šis maždaug Vingio parko dydžio miškas yra ypatingai gausus brandžiais, retai kur tiek daug vienoje vietoje aptinkamais ąžuolais, įvairiais lapuočiais bei šimtametėmis pušimis. Gamtininkai svarsto, kad tai miškas turintis Sengirės požymių – Lietuvoje tokių ąžuolynų yra likę nedaug.
„Tai labai aplinkinių gyventojų mylimas, brandus miškas, kuriame anksčiau tilpo visi – ir žmonės, ir gyvūnai,“ - sako jį aprodžiusi Vokės bendruomenės gyventoja Jurgita Rotomskienė. Vaikščiodama puikiai pažįstamais takais ji rodo nedideliame miške esančias gamtos vertybes ir pasakoja apie ilgametes pastangas jas apsaugoti nuo valstybės planų jį „pagrąžinti“ plynėmis, o vėliau apsodinti monokultūriniais jaunais medynais.
Viskas teisėta, bet ar teisinga?
„Kai pradėjau čia gyventi, pažinau gamtą, nes čia buvo tiek daug visokios įvairovės. Apsigyvenau ir įsimylėjau šitą mišką“, – pasakojimą pradėjo ji.
J. Rotomskienė Lietuvos miškų politika domisi jau ilgai, ne vienerius metus savo kritiką ir nuogąstavimus dėl neatsakingos miškotvarkos perduoda atsakingoms institucijoms, pasisako šalies žiniasklaidoje, taip pat dalyvavo Nacionalinio miškų susitarimo rengimo procese.
Plynai kertami net ąžuolynai
„Šiame kalvotame miške gausu tiek „šviežių“ plynųjų kirtimų, tiek anksčiau iškirstų plotų, kuriuose jau stiebiasi atsodinti medeliai. Dalis plynių aptvertos. Kita miško dalis liudija, kaip atrodė tie iškirsti plota,“ – J. Rotomskienė veda didelių brandžių ąžuolų alėja palei miško pelkę ir rodo įvairiomis medžių ir kitų augalų rūšimis apaugusį plotą, kurį, anot jos, taip pat netrukus ketinama iškirsti.
Ji prisimena, kad anksčiau miško pelkėje buvo galima pastebėti retų paukščių, tokių kaip pilkieji garniai, gervės, baltieji garniai, pašnekovė sako sutikusi ir didžiųjų dančiasnapių. Dabar kitoje pelkės pusėje medžių nematyti.
„Kai iškirto mišką aplink pelkę, šitų paukščių nebemačiau“, – apgailestavo ji. Rotomskienė teigia, kad miškas kertamas jau dešimtmetį, pradžioje – nedideliais plotais-biržėmis ir tik žiemą. Vis tik pastaraisiais metais pradėta kirsti plynai ir pavasarį, kuomet miške gyvenantys paukščiai peri ir augina jauniklius.
"Anksčiau ši vietovė aplink gyvenantiems žmonėms tarnavo, kaip flora bei fauna turtinga rekreacinė teritorija. Dabar virsta nuobodžiu jaunuolynu, iš kurio gyvūnija ir žmonės išvaryti“, – pasakoja Vokės bendruomenės narė.
Kaip ir privalu, iškirstos biržės atsodinamos, tačiau tik medienos pramonei patogiausiomis eglėmis. - pažymi J. Rotomskienė. Jos teigimu, skaudžiausia, kad iškertami ir jaunuolynais verčiami būtent brandūs ąžuolynai. Ji įsitikinusi, kad iškirstas miškas atsodinamas grindžiant vien ekonomine nauda – ateities kirtimams.
„Deja, bet šis miškas, nors ir yra išsidėstęs tarp dviejų gyvenviečių, yra tvarkomas visiškai neatsižvelgiant nei į gamtos tausojimą, nei į socialinę vertę, nei į ekologinę jo naudą aplinkinėms bendruomenėms“, – pabrėžia J. Rotomskienė.
„Kartą nuvykus prie dar augančio, bet planuose numatyto iškirsti ąžuolyno, pamatėme, kad jame ąžuolai – vos tepasiekę brandą, o dar galėtų daug dešimtmečių vešėti. Vis dėlto, dokumentai reikalauja iškirsti, nepaisant, kad prie pat jau stūkso anksčiau augusio įspūdingo ąžuolyno kelmai“, – prisimena J. Rotomskienė.
Miškas aplink gyvenvietę virsta plynu lauku
Rotomskienė pasakoja, kad, dėl šalia Grigiškių gyvenvietės esančiame miške vykstančių ūkinių kirtimų, ne kartą besikreipusi tiek į Aplinkos ministeriją, tiek į Valstybinę miškų tarnybą. O šios, tikina vietinės bendruomenės gyventoja, problemų nemato ir plynuosius kirtimus šalia gyvenviečių pateisina esančia tvarka.
Grigiškių gyventoja dalinasi istorijomis apie valstybės institucijų manipuliacijas, esą kirtimai grindžiami būtinybe pašalinti menkaverčius medžius, nors dažnu atveju kirtavietėse prieš tai augę ir labai vertingi, brandūs medžiai.
„Pradėjau rašyti raštus. Atvažiavo iš Aplinkos ministerijos, stovi kirtavietėje ir sako: „čia menkavertes drebules iškirtome“. Sakau: „pažiūrėkite, čia pušys auga, pušys!“ Vis tiek, sako, kad čia buvęs drebulynas. Paklausiau ką sodins, sako – egles! O jas sodina, nes tai geras medis pramonei, bet daugiau nieko“, – nusivylimo neslėpė Vokės bendruomenės narė.
„Pavadinta, kad drebulės vyrauja, ir iškirto plynai. O už 30 metrų ir vėl kirtimas“, – aprodydama mišką pažymi ji.
Bendruomenė siekia rekreacinio miško statuso
Bendruomenė aktyviai siekia, kad miško kategorija būtų pakeista iš IV (ūkinės) į II (apsauginius-rekreacinius miškus), dėl to taip pat ne kartą kreiptasi į minėtas institucijas. Tačiau, pasak J. Rotomskienės, įgyvendinti gyventojų prašymus atsisakoma, argumentuojant, kad, norint miškus apsaugoti, būtina įrengti infrastruktūrą – pasivaikščiojimo takus, suoliukus.
„Oficialiuose atsakymuose teigiama, kad vadovaujantis miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvais IIB grupės miškuose turi būti atitinkama rekreacinė įranga ir infrastruktūra. Tokiems pakeitimams būtinos papildomos lėšos, laikas ir darbai. Tik ar bendruomenėms, kurių nariai su vaikais eina pasivaikščioti, būtinai turi būti galimybė pasėdėti ant nudažyto suoliuko? Norisi pareigūnų paklausti: ar įrengus suoliukus miškas pasidaro vertingesnis, kad tik tada mes galime paskelbti jį saugotinu?“ – klausia J. Rotomskienė.
Nacionaliniame miškų susitarime šiais metais yra sutarta, jog gyvenamųjų teritorijų kaimynystėje esantys miškai turi būti skirti gerinti gyvenamosios, gamtinės ir rekreacinės aplinkos kokybę, todėl ten turėtų būti vykdoma tik tausojanti gamtinė miškininkystė, palaikant aukštų medynų dangą, kas iš esmės reiškia plynų kirtimų atsisakymą. Tačiau kol politinės partijos svarsto nacionalinio miškų susitarimo dokumentą, toliau yra kertami ir planuojami kirtimai aplink gyvenvietes ir saugomose teritorijose. Todėl bendruomenė planuoja kreiptis į Seimo narius, kad esminiai sutarimai greičiau nugultų į teisės aktus ir miškai aplink gyvenvietes būtų apsaugoti.
VU mokslininkas: tai didelės ekologinės ir rekreacinės vertės miškas, kurį būtina išsaugoti
Tuo metu Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto geografas dr. Ričardas Skorupskas sako, kad Dirkliškių miškas išskirtinis ir vertingas, kadangi, kaip ir Grigiškės, išsidėstęs Vokės upės žemupyje, ant Neries slėnio terasų.
Jis pažymi, kad miškingi vietovės šlaitai, kalvotas, daubotas ir pelkėtas reljefas sudaro natūralias ir itin palankias galimybes vešėti mišriems lapuočių-spygliuočių miškams. Juose, anot R. Skorupsko, puikios sąlygos klestėti ąžuolams.
„Būtent tokie medynai, kurių amžius siekia net 120–170 metų vyrauja likusiose šio miško dalyse. Akivaizdu tai, kad didžiausia šio miško vertė ne ūkinė, o vis didėjanti ekologinė ir rekreacinė. Aplink vykstant intensyviai urbanizuotų teritorijų plėtrai, šis miškas lieka vienintele artimiausia rekreacine teritorija gyventojams“, – būtinybę apsaugoti šį mišką pabrėžė ekspertas.
Grigiškių atvejis yra geras pavyzdys, parodantis, jog plečiantis urbanizuotoms teritorijoms, svarbu aplink gyvenvietes apsaugoti ekologiškai vertingus miškus, tarnaujančius, kaip buferinė, apsauginė zona, užtikrinsianti gyventojų sveiką gyvenamąją aplinką ir rekreacinius poreikius. - apibendrino VU mokslininkas R. Skorupskas.