Vaikiška dainelė sako, kad žvirblis tupi kamine. Išeitų, jog jis yra mūsų namų ar bent kiemo gyventojas. Iš tikro, naminis žvirblis toks ir yra: nė per žingsnį nesitraukiantis nuo žmogaus ir jo namų. Jeigu šiuose namuose ima silpti gyvybės dvasia, nėra ūkio, žvirbliai neužsibūna – skrenda tolyn, bet – nelabai toli. Kol kas ilgiausias žinomas šios rūšies atstovo skrydis – iš Ventės rago per marias į Nidą, taigi, 10 -13 kilometrų.
Beje, Lietuvoje gyvena erškėtžvirbis – labai simpatiškas ir gražus giesmininkas, kurio vardo kilmė neaiški, nes su tikraisiais žvirbliais nieko bendra neturi, su erškėčiais – taip pat.
Antroji tikrųjų žvirblių (jie priklauso audėjų šeimai, jų pasaulyje yra apie 130 rūšių) rūšis - karklažvirblis, šiek tiek mažesnis už naminį žvirblį, gražesnis, šokolado spalvos viršugalviu ir skruoste esančia juoda dėmele – „auskaru“. Apie karklažvirblį verta pakalbėti atskirai, nes ši rūšis Lietuvoje prieš 100 metų buvo dar reta – prof. T. Ivanauskas darė prielaidas, kad ji plis ir, ko gero, konkuruos su senbuviu naminiu žvirbliu.
Kur gyvena ir peri karklažvirbliai?
Taip ir įvyko – karklažvirbliai plito iš pietų, per 100 metų jie tapo įprasti, skaičiumi ženkliai pralenkė naminį žvirblį. Ar su juo konkuruoja? Ko gero, nelabai, nes jų gyvenama erdvė skiriasi. Tiesa, Suomijoje kasmet stebimi ir net nufotografuojami šių dviejų rūšių hibridai, liudijantys, kad kai kur naminis žvirblis ir karklažvirblis gyvena greta.
Karklažvirblių vasaros pradžioje ilgai galime nematyti – po gana triukšmingo pavasario jie išskrenda į laukus ir lyg pradingsta. Augindami jauniklius šie paukščiai jiems maitinti surenka daugybę vabzdžių. Tačiau kai tik javai pasiekia pieninę brandą, taigi – kai susiformuoja minkštas, bet energetiškai labai vertingas grūdas, jie vėl tampa tikraisiais grūdlesiais paukščiais.
Per vasarą karklažvirbliai užaugina 2 ar 3 jauniklių vadas ir rudenį pradeda burtis į pulkus. Spalį jau galima matyti dešimtinius pulkelius. Kadangi karklažvirblių patiną nuo patelės išoriškai atskirti beveik neįmanoma, sunku nustatyti kokią nors pulkelio hierarchinę struktūrą – atrodo, kad čia visi vienodai svarbūs. Tačiau šiai rūšiai svarbu ir kitoks ryšys, kurį galima stebėti karklažvirbliams lesant – jie labai draugiški, nesipeša dėl lesalo. Suradęs nukritusią miežio varpą, karklažvirblis ima čirkšti, kviesdamas kitus. Naminiai žvirbliai nėra pasiruošę taip paprastai dalintis lesalu.
Jei stipriai nešals, karklažvirbliai pasiliks prie sodybų
Prieš pat Kalėdas, prašvitus saulei ir tvyrant dešimties laipsnių šaltukui stebėjau toli nuo kaimo, vidur laukų gyvenantį karklažvirblių pulką. Jie tupėjo karklų krūmuose ir lyg pašėlę čerškėjo, nerimo.
Kartais dalis 40 – 50 paukščių pulko nuskrisdavo lesti žiemai paliktų kanapių, tačiau greitai ore sušnarėdavo sparnai ir jie sugrįždavo. Matyt, lesalas buvo aitrus, nes žvirbliukai puldavo lesti sniegą, kapsėti snaiges. Stebėjau juos keletą valandų, o paukščiai net negalvojo skristi į kaimą, iki kurio gal tik kilometras. Tačiau važiuodamas per tą patį kaimą mačiau naminius žvirblius, kurie tupinėjo ant tvorų, lesinėjo ant kelio iškritusius grūdus ir taip pat niekur skristi nesiruošė.
Atrodo, kad mes nugyvenome tik mažiau kaip trečdalį žiemos. Pats sunkiausias jos metas – ateityje. Gali būti, kad stora sniego danga ir šaltis karklažvirblius gali atginti prie sodybų. Tačiau jeigu tik leis orai ir laukuose bus nors šiek tiek lesalo, jie liks ten, nes tokia jų prigimtis.