Prieš kelionę - paskutinės maudynės

Paskutinė rugsėjo dekada paprastai būna permaininga. Nors visi laukiame „bobų vasaros“, taigi – malonios šilumos, tačiau negalime pamiršti, kad naktis tapo ilgesnė už dieną, saulė vis mažiau šildo žemę ir orai pradeda vėsti, galimos pirmosios stipresnės šalnos.

Trumpėjanti diena ir ypač – vėsūs, su šalnomis orai tampa signalu aktyviajai paukščių migracijai. Nors nemažai vabzdžialesių paukščių jau išskrido, tačiau iki šiol miškuose galima stebėti strazdus, pečialindas, liepsneles, laukuose – negausias šelmenines kregždes.

Kielės užsibūna

Gali būti, kad kai kurios kregždžių poros užtruko dėl vėlyvų vadų – kasmet kai kuriuose lizduose jaunikliai auga iki rugsėjo pabaigos. Tiesa, laukuose jau neregėti geltonųjų kielių, kiauliukių – šie vasaros paukščiai iškeliavo anksčiau, jiems reikia skubėti į Afriką. Skrenda ir daug arčiau, Europos pietuose žiemojantys vieversiai ir kalviukai. Labai pastebimas sujudimas baltųjų kielių pasaulyje.

Baltoji kielė – žmogaus aplinkos paukštis, sugrįžtantis ankstų pavasarį (kaime nuo seno buvo sakoma, kad kieliukę po sparnu parneša gandras...) ir pas mus užtrunkantis iki rugsėjo galo, taigi – mums ištikimas pusę metų. Nors pavienės kielės bus stebimos visą spalį, tačiau dabar keliauja jų pulkeliai – gana padriki, bet jau „susiklausę“, skrendantys kartu, bendrai gaudantys vabzdžius ir susirenkantys prie maudyklų.

Dabar dar ryškūs šios vasaros kielių jauniklių ir suaugusių paukščių apdarų skirtumai, tačiau senieji paukščiai taip pat yra kitokie, nei pavasarį. Vadinamasis jų poilsio rūbas ne toks ryškus, jame daugiau pilkos spalvos, o juodą pakeitė pilkšvas margumas.

Praustis drauge - smagiau

Maudymasis paukščiams – savotiškas ritualas, kuris yra užkrečiamas. Štai prie pakelės balutės atskrido viena kielė, įsibrido ir prigludusi prie vandens, sparnais taško purslus, snapu žeria vandenį ant savęs. Pamatę tokį sujudimą, beregint prisistato kiti pulkelio paukščiai ir puola praustis drauge. Permirkę ant kupstelio palygina plunksneles ir vėl pradeda lakstyti, gaudyti vabzdžius.

Laukuose – pulkai kikilių. Per miškus keliauja zylių mišrūs pulkeliai (juose – bent 3-4 rūšių zylės, bukučiai, lipučiai, geniai). Skrenda varnėnai.

Ypač įdomu sulaukus iš šiaurės atskridusių žąsų ir gulbių giesmininkių. Šie paukščiai kartu su gervėmis leidžiasi į ražienas, vaikštinėja želmenų laukuose. Visą dieną aidi, skardi jų balsai.

Beje, rugsėjo galas paukščių pasaulyje – ne bebalsis. Skrisdami, keliaudami, jie susišaukia savaip, paprastai – trumpomis „frazėmis“. Tačiau dažną rytą galima išgirsti švilpaujančius varnėnus, pinksinčias pilkasias pečialindas, kliksinčias žaliasias meletas.

Dar gražus ruduo, kodėl negiedoti?