- Dariau, savo miškus prižiūri ne taip, kaip dauguma miško savininkų. Papasakok, prašau, plačiau.
- Pradėkime nuo to, kad esu profesionalus privatus miškininkas, kuris prižiūri savo miškus. Ir ne tik prižiūri, bet ir praktiškai kiekvieną dieną dirba miške. Na, gal išskyrus vasarą, kuomet kartu su darbuotojais einame trijų mėnesių pusiau priverstinių atostogų, nes vasarą, kaip žinia, miške darbų sumažėja iki minimumo. Užtat kitu metu pats skersuoju praktiškai kiekvieną rąstą. Tiesiog labai atsakingai žiūriu į medienos sortimentavimą ir pats noriu tai apspręsti. Man mano miško ruošėjai paruošia stiebus juos nuleidžiant nuo kelmo ir nugenint. Toliau mano darbas suskersuoti stiebą taip, kad gautųsi geriausia kokybinė stiebo išraiška. Nes mano miškas - nesinori prarasti dalies pajamų, o ir kito kaltinti negali.
Manau, kad jei tai darytų kitas, kad ir labai geras ir profesionalus medkirtys, būtų net ir pati mažiausia galimybė likti nepatenkintu jo darbu, o dabar galiu kaltinti tik pats save – jei prigaminau neteisingų sortimentų už mažą kainą ar apskritai tokių, kurių negali žmogus parduoti.
Dar sakau, kad miškus prižiūriu su Dievo pagalba. O kas kitas reguliuoja gamtos stichijas, kurios gana dažnos miške, ir nuo kurių miškininkai yra taip priklausomi. Tai ir šlapios žiemos, kuomet ne visada pavyksta sklandžiai išvežti medieną dėl pažliugusių kelių, tai ir vėjovartos rudenį. Tik spėk suktis, kad sutvarkytum mišką taip, kad jis „neapeitų” kenkėjais.
- Darbų organizavimas Tavo miškų ūkyje irgi skiriasi.
- Na taip, esu balta varna, galima sakyti, nes miško ruošėjams moku ne už pagamintą kubinį metrą, kaip priimta Lietuvoje, bet už darbo valandas. Todėl, kaip juokauju, mano miškuose kirtėjai laužų nekūrena. Miško ruošėjai, kurie yra aukščiausios kategorijos profesionalai, įsidarbina kiekvienais metais pas mane taip vadinamajam šaltajam sezonui, kuris trunka nuo rugsėjo iki gegužės. Tuo metu yra kertami miškai, jie taip pat ir atkuriami. Mano rangovai uždirba daug daugiau nei vidutinis rangovas, bet mano miškuose jie ir dirba daugiau, labiau ne apie kubus, bet apie mišką galvoja.
Galvoju, kad samdyti reikia tikrus specialistus, kurie būtų tinkamai apsirengę, tinkamai apmokyti, naudotųsi tinkamais darbo įrankiais ir kuriems rūpėtų darbų sauga, man nuo to irgi ramiau gyventi.
Aš pats, jei dirbčiau be specialiai tam skirtų batų, jau būčiau keletą kartų susižeidęs. Bet yra ir tokių profesionalių miško kirtėjų, kuriems neįsiūlysi specialių batų, nes jiems, kaip patys sako, šąla kojos dėl metalinės apsaugos. Gerai, kad tokių nedaug yra.
- Gerai, o tuomet kaip įvardytum savo miško tvarkymo ir, apskritai, priežiūros, prasmę ar tikslus?
- Mano tikslas yra palikti geresnės kokybės mišką, nei aš radau į jį įžengdamas. Ir ūkininkauti jame pagal moderniausius metodus, pritaikyti miškininkystės žinias, kurios yra paremtos mokslo žmonių rekomendacijomis. Kalbant miškininkystės mokslo terminais, tai mano tikslas miške yra maksimalus prieaugis. Nežiūriu, ypač griežtai, kad šiais metais, pavyzdžiui, yra santykinai gera kaina už beržo ar pušies medieną, todėl imu ir kertu. Žiūriu, kaip protingiau galima vykdyti miško ugdomuosius, einamuosius kirtimus, kad viename hektare miško ploto išaugtų kuo daugiau kuo geresnės kokybės medienos.
- Kas dar patinka miške?
- Mėgstu estetišką miško vaizdą, patinka kai miškas primena gražiai sutvarkytus kambarius namuose. Sakykim, taip anksčiau tvarkydavo miškus, buvo toks supratimas, kad vaizdas po kirtimo turi priminti beveik miško parką. O pastaruosius dvidešimt metų praktikuojama tokia ūkinė veikla, kuomet gana daug medienos ar kirtimo atliekų paliekama miške supūti, kad miško paklotė pasitręštų. Manau, kraštutinumai negerai.
Dėl tokio požiūrio mano miškų piniginė grąža nėra tokia didelė, kaip kad kitu atveju, nes į miškų sutvarkymą investuoju daug žmogaus darbo valandų. Aš nuolat lankausi miškuose, gal kitas kur kas mažiau kartų eitų į tą pačią vietą vien tik apsižvalgyti. Bet aš tuomet esu ramus, man svarbu ramybė, kad miškas sutvarkytas tikrąja to žodžio prasme. Nežinau, ar daug tokių nelabai išmintingai besielgiančių iš ekonominės pusės pas mus šalyje miško savininkų, bet aš toks ir kitaip elgtis neketinu.
Miškų ūkį planuoju ne pagal miškotvarkos projektus, nors turiu tokius, ir parengtus kiekvienai valdai. Bet tik todėl, kad tokie yra teisės aktų reikalavimai. Tikrasis planavimas vyksta galvoje ir miške, priklausomai nuo kelių veiksnių – ūkininkavimo tikslų, medienos kainų, gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, kaip miškotvarkos projekte įvertinti ar numatyti šlapios žiemos įtaką medienos išvežimui? Niekaip.
- O kaip Tu jauti privataus miškų ūkio raidą per pastaruosius metus? Toks visiškas sąstingis, sakyčiau?
- Dabar, žvelgiant iš ekonominės pusės, jokia plėtra neįmanoma. Kita vertus, man atrodo, kad per 2008-2009 metų taip vadinamą „krizę” buvo dar sunkiau. Gal dabar mes esame pasimokę, patyrę, todėl ir reakcija paprastesnė. Nes tąkart juk buvo pirma tokia ekonominė krizė, bent jau mano, privataus miškininko, kelyje.
Apibendrinant praėjusias patirtis, ir nusvilę, ir nusivylę esam. Finansinėmis institucijomis, pavyzdžiui. Ne viena miškų ūkio įmonė bankrutavo, nes kreditų sąlygos buvo žvėriškos. O kas bankui iš to, kad gauna miško sklypus iš veiklos nebevykdančios įmonės? Juk tam, kad sklypą ar sklypus nupirkt, dažnai reikia skolintų lėšų. Didelius masyvus supirkt reikia daug pinigų, o kur jų paimt, jei bankai neskolina? Taip ir sukasi tas ratelis.
Bet mano išmokta pamoka yra ta, kad aš nebesiskolinu. Nelabai daug ryšių su banku turiu, nebent tik mašinos ar technikos lizingai. Gal ir mažiau miškų turiu, mažiau kertu, bet sukuosi iš to, ką pavyksta uždirbti. Tiesa, dabar nieko nepavyksta uždirbti ir tas vadinamasis 5 proc. mokestis „suvalgo” visą pelną. Tai tokiomis maržomis šiuo metu ir gyvename.
Taip, dabar toks sąstingis, tik jo priežastys kitos. Dabar miškų ūkis gyvena ne pačius geriausius metus dėl stipriai kritusios medienos kainos, o ir pasikeitusios mokesčių politikos. Būtų labai daug pinigų sąskaitoje ar užsiimčiau kita veikla, vargu ar galvočiau apie miško kirtimus. O dabar tenka kirsti mišką net ir kai kainos kritusios tam, kad palaikyti ūkio apyvartumą, duoti žmonėms darbo.
- Paklausiu kitaip – ar miškų ūkis, jo valdymas dera rinkos ekonomikoje?
- Bent jau praktinė nuosavo miškų ūkio veikla su kapitalizmu nesusijusi niekaip. Nes neturiu tikslo, kaip sakiau, siekti pelno. Ar vien pelno. Sutinku, kad miškų ūkyje gyventi pagal laisvos rinkos sąlygas galima puikiai, tačiau ar tai yra siekiamybė? Man mano veikla miškuose yra iš to, kad aš tiesiog myliu savo darbą. Pagalvokite patys dar kart, ar dažnai matote miško savininką, kartu su septyniais pjūklininkais metai iš metų, keturis mėnesius paeiliui be pertraukos, skersuojant medžių stiebus savo miške? Samdytis man būtų pigiau, pasiūla šiuo metu rangos darbams didelė, rinka veikia šioje vietoje puikiai, bet nemanau, kad būtų efektyviau.
- Kokie paties santykiai su medienos pirkėjais?
- Medieną parduodu ilgai Lietuvoje dirbančioms įmonėms, kurios turi gerą vardą. Aš žinau, kaip vyksta atsiskaitymai, kokių sortimentų įmonės prašo atvežti, gal kartais parduodu ir už mažesnę nei rinkos kaina, bet bent jau žinau, kad ta įmonė kitais metais toliau pjaus medieną, o ne keps bandeles ar užsiims kotedžų statyba.
Aišku, gal aš, kaip pakankamai smulkus medienos tiekėjas, nelabai esu patrauklus, nes tiekiu medieną ne visus dvylika mėnesių be pertraukų. Nes medienos versle labai svarbu nepetraukiamas tiekimas. Bet iš kitos pusės, mano medienos pirkėjai žino, kad žiemos ir ankstyvo pavasario mėnesiais, iki miško sodinimo darbų, iš manęs sutartus medienos kiekius gaus. Ir neturiu nė vieno pirkėjo, kuris būtų skolingas, todėl jei nori, galima susikurti gerus, partnerystės principu grindžiamus santykius su medienos pirkėjais, reikia tik truputį noro ir pastangų.
- Remiantis asmenine didele patirtimi privačiame miškų ūkyje ir ypač našių miškų auginime, kokius pastebėjimus galėtum padaryti?
- Manau, kad reikia aiškiau suvokti medžio vaidmenį deguonies gamyboje. Senas medis deguonies nebegamina. Kaip ir visai jaunas. Kas, kad storas, senas medis stovi visas supuvęs viduje? Todėl reiktų nebijoti didinti perbrendusių medynų kirtimų apimtis, laiku atkurti miškus kokybiškais sodmenimis ir auginti jaunus miškus, kurie našiausiai ne tik auga, bet ir gamina deguonį, bei sugeria anglies dvideginį.
Taip pat norėčiau, kad visuomenėje būtų labiau suvokiama, kad miškų kirtimas yra geriausia sąlyga miškų plėtimuisi. Tokia tezė jau propaguojama Skandinavijoje ir pateikiamas paprastas pavyzdys – kuo dar yra įdomus ir vertingas paprastas stalas, pagamintas iš grynos medienos? Atsakymas paprastas: tai - būdas amžiams „užrakinti” anglies dvideginį.
- Vokiškoji miškininkystės mokykla sako, kad jei jau kertamas miškas, reikia palikti gerą medį, o paliegusį palikti. Pritari?
- Taip, laikausi šios sampratos, nors ir žinau, kad artimoje perspektyvoje kiek prarandu. Ir plynai beveik nekertu, nes palikti medžiai padeda greičiau atsikurti, barstydami sėklas, be to, buvo labai nebloga Europos Sąjungos paramos priemonė, vadinamosios išmokos už neplynus kirtimus. Kodėl nepasinaudoti, jei ir papildomą pinigą gauni, ir nuo to miškui geriau?
- Va, tradicinis klausimas apie miškų sąsajas su žemės ūkiu?
- Kokios ten sąsajos, miškai, palyginti su žemės ūkiui skiriamu dėmesiu, yra podukros vietoje. Žemės ūkyje ir kuras su nuolaida, ir armija konsultavimo tarnybos specialistų, ir išmokos didelės, ir paramos priemonių pilna, pradedant jaunaisiais ūkininkais, baigiant produkcijos eksporto skatinimu. Net mokėjimai „Sodrai” žymiai mažesni. Apie tokius dalykus miškų žmonėms tik pasvajoti galima. Aišku, gal maistas yra reikalingesnis nei medienos produktai, bet miškininkai taip pat vargsta kiekvieną dieną, ne biure prie stalo kavutę gurkšnoja.
Beje, kalbant apie kelius, tai ūkininkai daug daugiau perveža javų pamiškių keliais, nei miškininkai medienos. O kur dar runkeliai, bulvės ir visa kita? O apmokestino tik mus. Absurdas visiškas. Dar didesnis absurdas girdėti pasakas, kad privatūs miško savininkai neprižiūri miško kelių. Paprastas pavyzdys – jei neprižiūrėtų, tai negalėtų išvežti medienos. Dažni atvejai, kada turi savo lėšomis suremontuoti kelią, jei net medienos ir neveži, nieko nekerti, o tiesiog, kad patektum į savo valdą.
- Netiki valstybine miško kelių priežiūros praktika?
- Naivu būtų galvoti, kad kas ims ir suremontuos už mano sumokėtus mokesčius keliuką, einantį per mano mišką. Jau greičiau tai bus padaryta kokiam valdininkui ar medžiotojui, kad patogu būtų prie sodybos privažiuoti.
- Jei būtum tas, kurio galioje leisti teisės aktus, reglamentuojančius miškų ūkį, ką darytum?
- Remčiaus mokslo tyrimais, specialistų rekomendacijomis, įžvalgomis, patarimais. Bėda, kad privačiam miškų ūkyje mokslo tyrimų daroma mažai. Antra, suteikčiau daugiau galimybės gamtos nežalojančiai miškininkystės kūrybai. Sakykime, yra hektare penki šimtai medžių, tam, kad medyną išugdyti, galima ir reikia iškirsti pusę tiek. Sprendimas, kuriuos medžius palikti, juk yra kūrybinis procesas.
Galiu pasidžiaugt, kad privataus miškų ūkio kultūra stipriai gerėja, žengtas milžiniškas žingsnis į priekį, todėl atsiranda tikros galimybės būti mažiau reglamentuojamiems. Kodėl nesuteikti privatiems miškininkams didesnio kūrybinio malonumo veikloje, juk mes nesam sau priešai.
- Bet kad nėra labai lengva įtikinti tarnautojus keisti teisės aktus, ypač lengvinant reglamentavimo naštą privačiam miške?
- Sutinku. Stebina dar ir kitkas, kad kiek mes rašome, siūlome, argumentuojame, tai kad nors gautume iš ministerijos atsakymus su argumentais, kodėl į vieną ar kitą pasiūlymą nėra atsižvelgta. Dabar visiška tyla. Kaip nieko nebūtų įvykę. Ir vėl kreipiasi su prašymu pakomentuoti kokį naują teisės aktą. Kartais nesupranti šio žaidimo esmės, tik laiko gaišatis ir daugiau nieko. Taip būna: pagalvoji, kad gyvenimas miške eina sau, o valdininkija gyvena savo gyvenimą, paraleliniame pasaulėlyje.
Turi keistis ir teisinė aplinka, kaip minėjau. Pagalvokime, kad reikalingi atskiri privačių miškų naudojimo ir tvarkymo nuostatai? Kodėl nėra valstybinių miškų naudojimo ir tvarkymo nuostatų? Visai pertekliniai teisės aktai. Paprasčiau turėti vieną, bet rimtą Miškų įstatymą, juk tai esmingas teisės aktas.
- Kaip vertini privataus miškų ūkio balso atstovavimą?
- Pribrendo laikas miško savininkams pradėti kelti balsą. Anksčiau gal trūko ir kompetencijos ir klaidų miške pasitaikydavo, todėl mušdavo, perkeltine prasme, visi, kas netingi. O dabar jau kita situacija, jau žmonėms pradeda reikėti tiek kompetetingo atstovavimo, tiek žinių raštams rašyti, tiek užsienio kalbas mokėti, nes pradeda važiuoti visokios užsienio delegacijos žiūrėti, kaip mes čia privačiame miške tvarkomės.
Galų gale, norisi būti savo sprendimų šeimininkais, norisi žinoti, kaip panaudojami mūsų sumokėti mokesčiai, kokie argumentai slypi už vieno ar kito sprendimo. Tiesą pasakius, atsibodo, kad daugelį metų įvairios institucijos miško savininkus pusiau kvaileliais laiko. Ir nesąmonių, kokios anksčiau būdavo miške, kuomet per naktį „iššnioja” du hektarus miško berniukai su rimta technika, nebėra. Pas mus niekas miškų kaip Pietų Amerikos džiunglių nekerta, atkūrimas vyksta, kaip priklauso. Todėl taip, paprastiems miško savininkams jau reikia atstovavimo, nuleisto ne iš viršaus, bet poreikis kyla iš „apačių”.
Norėčiau pastebėti, kad nemanau, jog kiekviename rajone turėti po silpną privačius miško savininkus vienijančią asociaciją yra prasmės, nes kas jau neįvyko per dvidešimt metų, tai ir neįvyks. Stipri savo gebėjimais ginti miško savininkų interesus organizacija kaip tik turi būti centre, sostinėje, šalia valstybinių institucijų.
- O kas be biurokratijos, dar neramina?
- Galbūt nuolatinis gąsdinimas, kad kažkas ketina privatizuoti miškus arba kad tuoj, žiūrėk, Lietuvos miškai bus iškirsti. Kažkada gal kas ir tikėjo tokiomis pasakomis, dabar dar tiki tik visiškas neišmanėlis arba naivuolis.
Antra, valstybė visiškai neturi jokios strategijos, ką daryti su negrąžinamais miško plotais, kurie neva skirti nuosavybės teisių atkūrimui, o iš tiesų stovi keli šimtai tūkstančių hektarų miško be šeimininko. Ten, tiesiogine to žodžio prasme, pūdoma mediena ir kasdien prarandami milžiniški pinigai.
- Pabaigai, kaip vertintum privataus miškų ūkio perspektyvas?
Šviesiai. Nes miškų ūkis vystosi pagal ciklus, dabar tokia ciklo stadija, kuomet vystymasis yra sulėtėjęs, bet po dugno visada būna pakilimas. Tai, kad Lietuvoje pradėjo privačių miškų dairytis užsienio investicinės kompanijos, rodo, kad tikima privataus miškų ūkio ateitimi, nors, kaip sakė vienas Latvijoje miškus valdantis švedas, čia, Lietuvoje, tai daryti kur kas sudėtingiau.
Džiaugiuos, kad gyvename globalėjančiame pasaulyje, po truputį ir į miškus ateina vis daugiau racionalaus požiūrio.