Radinys šiltnamyje paliko be žado: iš žemių lindo šimtai roplių, aptikta daugybė jų kiaušinių

Kaime netoli sodybos pastebėtas žaltys greičiausiai nenustebintų, tačiau ką pasakytumėte sužinoję, kad jūsų šiltnamyje jų apsigyveno keli šimtai. Klaipėdos rajone, Kibelkščių kaime, gyvenanti Olesia tikina, kad jai iš šiltnamio teko išnešti bene 300 žalčių ir nežinia, kiek jų kiaušinių dar liko po žeme.

Rado ir kiaušinių, ir jauniklių

Įtarimų, kad aplink gyvena žalčiai, Olesei kilo vasaros pradžioje, kai naujai pastatyto šiltnamio lysvėse ji rado roplių išnarų.

„Atidžiau pradėjus ieškoti po žolėm, kurios priaugo pavasarį, aptikom daug besibūriuojančių žalčių. Pagavom aštuonis, o vieno taip ir nepavyko. Išvežėm kelis į mišką, kitus laukuose paleidom. Vasaros antroje pusėje pastebėjau lysvėse šildytis išlendančių mažiukų žalčiukų. Tik jų spalvos truputį skyrėsi: vieni buvo juodi su geltonom ausytėm, o kiti – daugiau pilki su baltesnėm“, – pasakoja moteris ir pripažįsta gyvačių bijanti, todėl toks radinys jai nebuvo maloni staigmena.

Olesia tikina kasdien rasdavusi apie 12-15 roplių.

„Kelis kartus pastebėjusi iš kur jie išlindo, pakasiau ir radau kiaušinių. Kadangi ne vieną tokį kibirą išnešiau, maždaug primečiau, kad galėtų būti apie 300 žalčių. Vieną kartą išnešėm 34, kitą kartą – netoli 100“, – kalba ji.

Pašnekovė neatsistebi, iš kur tiek daug roplių. Pernai netoliese jos vyras buvo pastebėjęs ant žemių kalnelio pasišildyti vis išlendantį didelį žaltį, bet kad toks jų kiekis galėtų gyventi vienoje vietoje ji sunkiai gali patikėti.

„Ir kas gi juos ten priviliojo?“, – stebisi Olesia.

Puikios sąlygos veistis

Herpetologas Gerardas Paškevičius pamatęs nuotraukas patvirtino, kad moteris rado geltonskruosčių žalčių, ir sako, kad roplius šiltnamyje įsikurti paskatino puikios gyvenimo sąlygos.

„Tai yra tarsi milžiniško dydžio terariumas laukiniams ropliams“, – tikina specialistas.

„Šiltnamyje yra idealios sąlygos įvairiems šaltakraujams gyvūnams klestėti – jame nuolat karšta, nes sulaikoma šiluma, ir drėgna, nes laistomi augalai. Tai ropliams ir yra ypač svarbu. Taip pat aplink šiltnamį gali būti žalčiams tinkamo grobio: varlių, rupūžių, tritonų, pelių. Jeigu netoli dar yra ir vandens telkinys (ežeras, nesrauni upė, upelis, tvenkinys, kūdra), tuomet sąlygos jiems dar geresnės. Vandens telkinyje taip pat gausu ėdesio, jame lengvai galima pasprukti nuo plėšrūnų“, – paaiškina jis.

Herpetologo teigimu, gali kilti klausimas, kam žalčiams lįsti į šį milžinišką „terariumą“. Anot jo, atsakymas slypi rūpestingų žalčių patelių elgesyje.

„Kadangi geltonskruosčiai žalčiai yra kiaušinius dedanti rūšis, vasaros gale patelės ieško vietos, kurioje būtų kuo palankesnės sąlygos juos sudėti: drėgmė, temperatūra ir naktį labai neatšaltų. Dažniausiai jos pasirenka pūvančių lapų, komposto, pjuvenų krūvas. Jeigu patelė nepatyrusi, kiaušinius gali sudėti į žvyrą ar smėlį. Šiuo atveju nėštukės geltonskruosčių žalčių patelės pajautė, kad sąlygos šiltnamyje yra idealios, todėl ir pasirinko šią vietą vienam gražiausių gamtos stebuklų – gyvybės pratęsimui“, – įsitikinęs G. Paškevičius.

Jo teigimu, geltonskruosčių žalčių patelės padeda nuo 4 iki 30 odiškų kiaušinių, dėties dydis priklauso nuo patelės amžiaus, dydžio ir mitybos. Išsiritę geltonskruosčiai žalčiukai būna 10–20 cm ilgio. Jie visiškai niekuo nesimaitina kol išsineria pirmąsyk, po to medžioja sliekus, šliužus, buožgalvius, kartais pasitaiko kanibalizmo atvejų. Subręsta jie trečiais ketvirtais gyvenimo metais.

Tikėtina, kad bus naujų

Paklaustas, kodėl geltonskruosčių žalčių buvo aptikta tiek daug vienoje vietoje, roplių žinovas sako, kad jie bendrai kaip rūšis yra linkę lokalizuotis – turi savo mėgstamas vietas, kur jų randama daugybė.

Anot jo, jeigu žmogus nori išvengti susidūrimo su laukine gamta, vienintelė išeitis keliauti gyventi į miestą, tačiau net ir ten tikimybė sutikti laukinį padarą išlieka.

„Kadangi vis daugiau žmonių nori gyventi arčiau gamtos, tai jau tenka ir su naujais kaimynais sugyventi. Esu įsitikinęs, kad žalčiai netoliese gyveno daug metų dar iki ten įsikuriant žmonėms. Greičiausiai į šią vietą jie sugrįš arba atkeliaus kiti, nes patys žmonės jiems iš esmės sukūrė buveinę, o gamtoje laisvos buveinės ilgai tuščios nebūna“, – įsitikinęs herpetologas.

„Labai smagu, kad žmonės nors ir neprijaučia ropliams, tačiau jiems nekenkia ir padeda grįžti į laisvę, toliau nuo mūsų rūšies atstovų“, – pasidžiaugė specialistas.