„Per daugiau nei porą dešimtmečių rezervato gyvojoje gamtoje įvykusias permainas prisimename rūšis, kurių palankūs būklės pokyčiai daugiau nei akivaizdūs. O jų biologine įvairove turtingose buveinėse nemažai. Gal išskirtinai palankūs orai, gal kitos mums nežinomos priežastys, tačiau šis ruduo stebina itin dideliu žvirblinių pelėdų aktyvumu. Būnant tinkamu laiku tinkamoje vietoje žvirblines pelėdas aptikti tapo įprasta. Net pavasarį negirdėta tiek giesmių kiek pastarųjų metų rudenį. Netrikdė šių pelėdų ir žmogaus kaimynystė. Viena pelėdikė pastoviai giedojo šalia rezervato direkcijos pastatų augančiame miške, o kita – prie pat sodybos. Ir dabar atmintyje metas, kuomet vakarėjant bastytasi miškais tikintis aptikti šį sparnuotį. Vietų, kur mažoji plėšrūnė galėtų gyventi, lyg ir pakako, o susitikimo su ja vis nebuvo. Vienintelis kartas – mažai palankiu oru neaiškiai išgirsta kažkas panašaus, ką su didele atsarga galima mėginti priskirti žvirblinei pelėdai.
Tiktai septintaisiais rezervato gyvavimo metais pagaliau kolega nudžiugino ilgai lauktu garantuotu radiniu: tuoktuvių įkvėpimo apimta giesmę po giesmės išsvajotoji pelėda traukė ten, kur nė į galvą nebuvo atėję jos ieškoti. Buveinės centru pelėda pasirinko mažytį gūdaus eglyno lopelį su didžiojo margojo genio uoksais išvarpyta drebule viduryje. Tačiau giedoti pasirinkdavo atviresnį pušyną ir mišką ties aikštelės pakraščiu.
Būta ir nusivylimo. Mat gegužės pabaigoje artinantis link medžio su senu uoksu, kuriame, tikėtasi, turėjo perėti žvirblinė pelėda, išgirdome amžinai alkanų geniukų šūksnius. Netrukome įsitikinti, kad didieji margieji geniai jauniklius augino senajame savo uokse. Tame pačiame, kuris, regis, ypač tiko žvirblinei pelėdai. Ir kitais metais pelėdų čia neradome, tačiau laikui bėgant tai vienur, tai kitur jos švilpaudavo kasmet.
Pamažu žvirblinės pelėdos ėmė gausėti ir dabar – patys skaitlingiausi pelėdiniai sparnuočiai ir rezervate skaičius siekia iki dvylikos porų.
Tai - sėslūs gyvūnai ir visus metus nesitraukia iš savųjų miškų. Jei orai palankūs ir nespaudžia šalčiai, tuoktuvių giesmę ima švilpauti vasariui baigiantis. Lengva jas suvilioti pamėgdžiojus giesmę. Taikant šį būdą pavyksta nustatyti nemažai vietų, kur jos gyvena. Paukštis iš pradžių klausosi pamėgdžiotojo, o po to pats ima giedoti. Aktyvaus giedojimo laikotarpis pavasarį trunka apie porą mėnesių.
Rudeninis šių sparnuočių giedojimas tarsi pratęsia galimybes patikslinti jų paplitimo vietas, nes dažnai ir ne veisimosi metu žvirblinės pelėdos gyvena ten, kur ir peri. Todėl išgirdus rudenį kitą pavasarį, tikėtina, paukščius rasti ten pat. Beje, ir pirmosios rezervate rastos poros pasirinktame mažame eglyne po keleto metų jauniklius išaugino gal tų pačių, gal jau kitų pelėdų pora.
Šiandien rezervato ir jo apylinkių gamtos be šių paukščių nebe įsivaizduojame. Jos tradiciškai laikomos eglynų gyventojomis, tačiau vis dažniau aptinkamos ir pušynuose, ypač jei kartu esama nors pavienių eglių. Čia sparnuočiai saugiai dienoja ir slepiasi nuo pavojingų, didesnių už jas plėšrūnų.
Žvirblinei pelėdai gyventi reikia brandžių medynų su genių uoksais. Būdama maža, ši pelėda prasispraudžia pro nė penkių centimetrų skersmens nesiekiančią landą. Pernelyg jauname, tankiame lyg krūmynai miške net mažajai plėšrūnei ankšta. Trūksta erdvės medžioti ir tinkamų perėti medžių su uoksais dar nėra.
Viešvilės rezervato miškai su savo netrukdomai bręstančiais medynais sukuria vis palankesnes sąlygas žvirblinei pelėdai gyventi.