Ties išnykimo riba
Ne tik ūkininkai viščiukus skaičiuoja rudenį. Vieninteliame šalies kurtinių veislyne – Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate – spalis yra ypatingas mėnuo. Jau treti metai vėlyvą rudenį į laisvę paleidžiami čia užauginti kurtiniai.
Atkurti prie išnykimo ribos atsidūrusią kurtinių populiaciją – ambicingas tikslas, tačiau Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris įsitikinęs, kad tai įmanoma. Jauniausios šalies saugomos teritorijos prižiūrėtojai seka Lenkijos Vyslos kurtinių veislyno pavyzdžiu – kaimynai sugebėjo per trumpą laiką Vakarų Karpatuose gyvenančių kurtinių populiaciją pagausinti dešimt kartų.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 kurtinių – perpus mažiau nei prieškariu. Iki mūsų laikų didžiausia šių paukščių populiacija išliko Dainavos girioje, jie peri ir Labanoro miškuose. Tuo pat metu, kaip ir Viešvilės bei Smalininkų apylinkėse, kurtiniai gyveno ir Šimonių girioje. Manoma, kad kurtinių ir dabar dar gali būti išlikę Aukštaitijos nacionalinio parko miškuose. Prieš keletą metų kurtinio patelė buvo pastebėta Rokiškio rajone, prie pat Latvijos sienos.
Išnaikino karai ir suirutės
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius A. Butleris tvirtina, kad Karšuvos giria – ideali vieta kurtiniams gyventi ir veistis. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad šie paukščiai čia gyveno nuo neatmenamų laikų. Lietuvos ornitologijos pradininkas Tadas Ivanauskas knygoje „Lietuvos paukščiai“ citavo vokiečių ornitologą Frydrichą Tišlerį, minėjusį, kad Karšuvos girioje buvo rengiamos kurtinių medžioklės.
Tarp Viešvilės ir Smalininkų, giliai miške, ir dabar tebėra Tetervine vadinamas vienkiemis. Vokiškame žemėlapyje jis įvardytas Kurtinine. Kurtinys ir tetervinas – dvi labai netolimos rūšys, kurias žmogui, neturinčiam specialaus pasirengimo, labai sunku atskirti.
Kodėl kurtiniai Lietuvoje išnyko? A. Butleris mano, kad tai lėmė suirutės – du pasauliniai karai, pokario laisvės kovos: „Miškuose glaudėsi daug žmonių, jiems reikėjo išgyventi, todėl kurtiniai tapo nuolatinės medžioklės objektu. Tada ir briedis buvo tapęs retenybe, net šernų buvo sumažėję.“
Veislyną planuoja plėsti
Idėja atgaivinti sparčiai nykstančią, tačiau per amžius menkai pakitusią paukščių rūšį kilo rengiant Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planą. Pasak A. Butlerio, sėkmingai įgyvendinus Pasaulio gamtos fondo remiamą projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“ ir Viešvilės upelyje atkūrus šlakių populiaciją, kartu su Gamtos paveldo fondo vadovu Gediminu Raščiumi nuspręsta pabandyti į Karšuvos girią sugrąžinti ir kurtinius.
Iš pradžių manyta, kad paukščių kiaušinių pavyks rasti ir Lietuvoje, tačiau aktyvios lizdų paieškos Pietų Lietuvos miškuose nedavė rezultatų. Rezervato darbuotojams pradėjus bendradarbiauti su Vyslos miškų urėdijos kurtinių veislynu, 2009-ųjų pabaigoje į Viešvilės rezervatą atvežti šeši kurtiniai – po dvi pateles ir patiną iš dviejų skirtingų vadų. Už kiekvieną jų buvo sumokėta po 4,2 tūkst. Lt.
A. Butleris sako, kad ekspertai patarė laikyti voljeruose nedaug paukščių, tačiau pasikalbėjus su lenkais nuspręsta, jog kurtinių populiacijai Lietuvos miškuose atkurti mažo veislyno neužteks.
„Manome, kad mums reikėtų turėti bent 45 vietų voljerus. Dėl to iš vietos gyventojų nupirkome 0,5 ha pievos, jau parengėme ir suderinome detalųjį veislyno plėtros planą. Gerai būtų, kad greta galėtume turėti ir atidengiamus voljerus paukščiams paleisti – kurtiniai galėtų ramiai išskristi, neišsisklaidytų kiekvienas sau, neprarastų ryšio su kitais paukščiais. Ir lenkai, kurių patirtimi remiamės, paleidžia ne iš dėžių, o iš tos vietos, kurioje kurtiniai užauga“, – sakė Lietuvoje kurtinių veislyno vadovas.
Reikalauja atidžios priežiūros
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius įsitikino, kad paukščius laikant nelaisvėje atsiranda daug sunkumų. Ne visos patelės nori perėti, augančius paukščiukus reikia itin gerai maitinti, kad jiems nepritrūktų maistinių medžiagų ir sukauptų jėgų peržiemoti.
Kol kurtiniukai maži, juos nelengva prižiūrėti – darbuotojoms tai pats atsakingiausias metas, nes, siekiant išvengti ligų, voljeruose reikia palaikyti precizišką švarą ir dažnai keisti greitai gendančius pašarų likučius. Kurtinės yra geros mamos – šildo, vedžioja ir moko savo vaikus išgyventi, bet pirmas dvi savaites mažieji dar tik bando atpažinti maistą ir jį lesti, todėl pirmos jų gyvenimo dienos labai svarbios. Rezervato darbuotojai renka ir pjausto jiems žoleles, kuriomis maitinasi suaugę paukščiai, paberia mėlynių, kombinuotųjų pašarų, prirenka vabzdžių. „Gerai, kad šiemet vasara buvo šilta, nesunkiai radome musių lervų, skruzdžių perų, o ankstesniais metais visko būdavo“, – juokiasi A. Butleris.
Lengviau atsikvepiama tik tuomet, kai paukščiukai sulaukia mėnesio. Nors kurtinių jaunikliai gana savarankiški, gimsta pūkuoti ir iškart straksi, jie yra palyginti lepūs, todėl vienintelio Lietuvoje kurtinių veislyno darbuotojai neskuba prognozuoti, kiek paukščių rudenį paleis į laisvę.
Patikimiausi stebėtojai – miškininkai
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai norėtų bent prie kas antro paleidžiamo į laisvę paukščio pritvirtinti siųstuvą, tačiau kol kas tam nėra pinigų, todėl paukščiai tik sužieduojami. Kaip jie adaptuojasi laisvėje, stebi ir rezervato darbuotojams daugiausia žinių perteikia miškininkai bei vietos gyventojai. Jie jau ne kartą yra matę skraidančių, medžiuose tupinčių, net tuoktuvių giesmes giedančių kurtinių.
Dažniausiai pastebimas trimetis patinas, ilgiau už kitus paukščius dėl kojos traumos laikytas voljere. Pirmos vados jauniklį rezervato darbuotojai voljere laikė per žiemą, nes iškrypusi paukščio koja buvo įtvirtinta į lankstų įtvarą.
Rezervato augintinius traukia prie žmonių
„Esame girdėję, kad mūsų paukštis vijosi miško keliu važiuojantį automobilį. Prašome gyventojų, kad vytų tolyn nuo sodybų užklydusius kurtinius, aiškiname, kad kai kurie patinai tuoktuvių laiku būna itin agresyvūs, gali net užpulti žmogų. Manau, kad voljeruose išaugintus paukščius neišvengiamai traukia prie žmonių – paleistiems į gamtą jiems reikia atsirinkti, kas yra kas, priprasti gyventi savarankiškai. Tą patį sako ir lenkai, kurie kartais savo paukščius pastebi atskrendančius į miestelį. Rezervatas – pati geriausia vieta jiems adaptuotis, nes čia žmonės nevaikšto ir šių paukščių niekas netrikdo“, – tikino A. Butleris
Direktorius įsitikino, kad labai daug žmonių norėtų pamatyti kurtinius. Išgirdę neigiamą atsakymą kai kurie rezervato svečiai neslepia įniršio, bet darbuotojai niekam nedaro išimčių.
„Kurtiniai gražūs ir įdomūs paukščiai, bet jų nepamatysite ir zoologijos sode. Jie yra labai baikštūs ir laikomi nelaisvėje keistai reaguoja į žmones. Rezervate su kurtiniais dirba tik dvi darbuotojos ir tos turi elgtis labai ramiai ir atsargiai – niekada nežinai, ar išsigandęs paukštis nepuls skristi arba nesitrenks į metalinį tinklą. Vienas paukštis pas mus taip jau žuvo – gal išsigando, pamatęs per tinklą kokį plėšrūną“, – pasakojo Viešvilės rezervato vadovas.
Vis dėlto A. Butleris norėtų, kad žmonės pamatytų ir pamiltų kurtinius, todėl Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate planuojama įrengti kurtinių ekspoziciją už veidrodinio stiklo. Naujasis lankytojų centras, daug plačiau atversiantis visuomenei neįkainojamus rezervato turtus, turėtų būti pradėtas statyti dar šiemet. Jei darbai neužtruks, po metų galėsime pamatyti, kaip į Karšuvos girią grįžta didžiausi Lietuvos miškų paukščiai.