Fotografuoji, filmuoji, kuri dokumentinius filmus apie gamtą, kuri muziką, leidi albumus… Esi tikras, kad viskas teisinga ir paprasta, bet vieną dieną pasirodo, kad tai tik utopija. Staiga tave užpuola kažkokie tituluoti "ornopolitrukai", pabando suniekinti, sumenkinti tave kaip menininką, kaip žmogų ir papylę opiumo liaudžiai nori, kad liaudis neklausytų nieko kito išskyrus juos.
„Politrukas“ visuomet viską žino ir pasako, kur reikia eiti, ką užmušti ir iš ko ką atimti. „Politruko“ toks interesas, bet žmogus, kuris turi ir protą, ir galbūt net sielą, toje sieloje jaučia, kad čia kažkas ne taip. Ar ir vėl grįšime į tą laikotarpį, kai pas politruką reiks atsiklausti ir nusipirkus kuponą gauti leidimą užeiti į mišką? Ir ką daryti, kad šmeižtas ir apgaulė neveiktų?
Lietuvos ornitologų draugija nesiliauja viešinti melagingą istoriją, kuri daugeliui žmonių, kurie pažįsta Ričardą Anusauską, kuris kaip gamtos fotografas išleido penkis fotografijų albumus, dokumentinio filmo autorių „Keturi metų laikai“, sukėlė šiurpą. Todėl esu priverstas reaguoti į šmeižto ir pavydo akciją ir privalau paneigti esminius kaltinimus.
Pagrindinis kaltinimas, kad mes su Rūta buvome kurtinių tuoktavietėje tuoktuvių metu ir Rūta spardė kurtinį.
Nuotraukos interpretuotos savaip
Pradėkime nuo to, kad mes buvome ne kurtinių tuoktavietėje, kaip teigia ornitologai. Ir ne mes užpuolėme kurtinį, o kurtinys mus.
Varėnos miškų urėdija oficialiai patvirtino, kad ta vieta, kurioje mus užpuolė kurtinys, Zervynų girininkijoje (Kv. Nr.44) nepriskiriamas nei kurtinių tuokvietei, nei tuokvietės apsaugos zonai.
Delfi portale paviešinta mūsų filmuota medžiaga, paneigianti bet kokią agresiją iš mūsų pusės.
Buvau apkaltintas, kad ir anksčiau fotografuodavau saugomas paukščių ir gyvūnų rūšis be leidimų.
Žiniasklaida paviešino išduotus leidimus: žalvarniui, juodajam gandrui, jūriniam ereliui, lūšims ir kitoms saugomoms rūšims.
O ornitologų draugija prisivogė nuotraukų iš mano „Facebook“ paskyros ir be mano sutikimo jas paviešino savaip interpretuodama. Kai kurios nuotraukos darytos penkerių metų laikotarpyje (dalis jų net ne Lietuvoje). Tokiu būdu grubiai pažeisdami įstatymą ornitologai bando pateikti nuotraukas kaip kažkokius įrodymus, argumentus neatitinkančius tikrovės.
„Dėl savo neetiško elgesio buvo ornitologų perspėtas ne vieną kartą“. Vėl tikrovės neatitikimas. Žinau, kad nepateiktų nei vieno oficialaus įspėjimo, o aš turiu patvirtinančias nuotraukas, kad dirbdavau kartu su pačiais geriausiais Lietuvos ornitologais, girininkais ir kitais profesionalais, kurie puikiai išmano, kaip elgtis miške.
„Tik vėliau į tą sodybą, kurioje perėjo žalvarnis nuvykus ornitologams ir paklausus namo šeimininkės, ar dar savo kieme mato šį retą sparnuotį, atsakė, jog po to laiko, kai apsilankė gamtos fotografas ir per garsiakalbius leido žalvarnio balsus, paukščiai paliko uoksą ir nebesugrįžo“. Ir vėl šlykštus melas. Ornitologai negali man atleisti, kad aš patariau sodybos savininkams neįsileisti jų į privačią valdą ir tik dėl to jau apie dešimt metų žalvarniai kaip perėjo taip ir tebeperi tame pačiame uokse, kuris yra per penkis metrus nuo gyvenamo namo. Paukščiai neatsitiktinai pasirinko tokią vietą – jiems taip daug saugiau, nes prie žmonių gyvenamos vietos mažiau ateina kiaunių ir kitų plėšrūnų, tarp jų ir „žiedąjų“, norinčių žalvarnius sužieduoti.
Bet gal šią dalį užbaikime „cykiai“ ornitologo Mariaus Čepulio citata: „Nesuprantu, kodėl esu toks populiarus, – gūžčioja pečiais paukščių ir gamtos fotografas Marius Čepulis ir čia pat sau atsako. Gal moku nesąmones plepėti?“
Greitai nebeįeisite į mišką be leidimų
Kas nustato gamtos etikos normas ir kaip etikos sargai sargiai prižiūrėdami paukštelių populiacijas įsisavina šimtus milijonų?
Beveik kiekvieno tvenkinio teritorijoje stovi dujinės patrankos, kurios šaudo ištisą parą. Taip pat ir perėjimo metu dažnai vyksta pakrančių tvarkymo, gilinimo darbai ir kasamu gruntu užpilamos paukščių, gyvūnų buveinės. Kažkodėl ornitologams tai neužkliūna, o todėl neužkliūna, nes pelningiausia organizuoti komercinius orniturus yra privačių tvenkinių teritorijose. Ne kartą garsūs gamtos fotografai yra matę, kaip ornitologai tinklais gaudo vandeninius strazdus ir po to juos žieduoja, nors šie paukščiai net nepriskiriami prie Lietuvoje gyvenančių paukščių.
Ornitologai tikrina visus žinomus inkilus perėjimo metu, beldžia į medį arba inkilą pagaliu, tinklu pagauna išskrendančią pelėdą ar kitą paukštį iš inkilo, drevės, ereliukus ima iš lizdų, guldo ant žemės arba įkiša į maišą, vėliau sveria, matuoja, ima kraujo mėginius, peša plunksnas, žieduoja, daro įvairius eksperimentus, sužieduoja, pritvirtina siųstuvus ir po to sumeta atgal į maišą ir kelia į lizdą. O virš galvų skraido iš siaubo klykiantys ereliukų tėvai.
Esame matę sužieduotas gulbes, kurioms ant kaklo buvo pritvirtinta po 2-3 didelius žiedus ir dar keturi ant kojų, ant nugaros siųstuvai. Kaip Jums atrodo – ar po tokių mokslinių tyrimų paukščiai norės grįžti į tuos pačius lizdus? Kur šioje situacijoje ori sargaujančių sargų etika?
Ornitologai tūkstančiais kelia inkilus, patys saugo informaciją nuo visuomenės, vėliau patys žieduoja apsigyvenusius paukščius ir „įsisavina“ skiriamus milijonus. O papildomai užsidirba organizuodami orniturus prie tų pačių lizdų, nes kai gamtos mylėtojui parduodi po 200 eurų kuponą, reikia garantijų, kad žmogus kažką turuose pamatys.
Jei jūs pamatytumėte saugomų ir stebimų lizdų žemėlapius ir kokiais tempais daugėja jų stebimi plotai, lizdai bei inkilai. Greitai nebeįeisite nei į vieną mišką be leidimų ar „ornogidų“. Tikimasi dar likusius, neiškirstus miškus paversti rezervatais, kur leidimus išdavinės politrukų sukurtos agentūros, sargiai kontroliuojamos gamtos etikos sargų. O jų priedanga – mokslo šventumas.
Ventės rago ornitologinė stotis, švęsdama solidų 90-ies metų jubiliejų paskelbė, kad pasiektas ir naujas rekordas, – per metus sužieduota net 126 tūkst. paukščių. Ir tai tik viena stotis per vienerius metus.
Iki 2018 m. pabaigos, sistemingo paukščių žiedavimo metų, Lietuvoje sužieduota daugiau kaip 4 mln. 148 tūkst. paukščių, o kiek dar neskelbiama?
Suprasčiau, kad dėl tyrimų būtų sužieduojamas didelis kiekis paukščių per metus, bet ne tiek. Vien tik 2018 m. spalio mėn. 4 dieną sužieduota per 7 tūkst. paukščių. Apie kokią etiką čia galima kalbėti, kai žieduojami paukščiai patiria milžinišką stresą, dalis jų miršta, o likę apkrauti viršsvoriu skrenda 10 tūkst. km. į Pietus peržiemoti. Kas kontroliuoja ornitologus žieduotojus ir jų reikalingumo kiekį? Gi niekas.
Pinigų dalybos
Informacija tik iš spaudos šaltinių atskleidžia kitokius tikslus ir kitokius faktus. Prisiminkime tyliai į „marias“ nugrimzdusią istoriją: Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui artimiausiu metu gali tekti atsakinėti ne tik į interpeliaciją pareiškusių Seimo narių klausimus, bet ir bendrauti su Kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF). Lėšos skirtos neteisėtai?
Žiniasklaida jau rašė, kad Aplinkos ministerija pavaldi Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbė, kad šių metų pradžioje startavo „LIFE“ programos integruotasis projektas „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje. Dešimt metų trukmės projektui numatoma skirti 17 mln. eurų (iš Lietuvos biudžeto – apie 7 mln. eurų). „Projektą kartu su valstybinėmis institucijomis įgyvendins ir vienintelė partnerių sąraše nurodoma, privačių asmenų įsteigta, buvusi ilgametė aplinkos ministro K.Navicko darbovietė – BAF", – teigiama gamtosaugininkų rašte OLAF.
2016 m. gruodžio 30 d. tarp ministerijai pavaldžios APVA ir BAF pasirašoma Techninės pagalbos konsultacinių paslaugų LIFE integruotojo projekto pareiškėjams pirkimo sutartis, rašoma pareiškime OLAF. Primenanu, kad po šių konsultacijų ir gimė 17 mln. vertės integruotasis projektas.
Laiške OLAF gamtosaugininkai pastebi, kad Aplinkos ministerija yra skyrusi lėšų dar trims su BAF per bendrus projektus susijusiems pareiškėjams: Lietuvos gamtos fondui (2,5 mln. eurų, Lietuvos biudžeto lėšos – 629 tūkst. eurų), VšĮ „Aplinkosaugos projektai ir konsultacijos“ (1 mln. eurų, Lietuvos biudžeto lėšos – 261 tūkst. eurų) ir Lietuvos ornitologų draugijai (7,9 mln. eurų, biudžeto lėšos – 152 tūkst. eurų ir beveik 2,3 mln. eurų, Lietuvos biudžeto lėšos – 0,57 tūkst. eurų).
Šie trys pareiškėjai keturioms programoms vykdyti gavo daugiau nei pusę numatytų lėšų – net 18,76 mln eurų. „Pabrėžtina, kad visi naudos gavėjai yra Aplinkosaugos koalicijos nariai, kurios pirmininku iki paskyrimo ministru buvo K. Navickas ir kurie yra tiesiogiai susieti su BAF ir asmeniškai aplinkos ministru", – sakoma gamtosaugininkų raštuose.
„Šių organizacijų nariai ir darbuotojai dažnai sutinkami kaip ekspertai, dalyviai vieni kitų projektuose, siejamuose su paukščių stebėjimu ir jų apsauga, viešai komentuoja ir giria vieni kitų projektus", – teigia dr. T. Kovėra.
Tikslai – neskaidrūs? Pinigėliai teka ne upeliais, o upėmis. Tik kur? Ir kam?
Milijonai į vieną, į kitą pusę
Kada S. Paltanavičius paviešino duomenis, kad jau parengta apie 200 planų įvairiausiems gamtos projektams (nors kokia šių planų kaina Lietuvai informacija slepiama po devyniais užraktais), vėliau praversime pinigėlių skrynutę ir rasime projektuką: „ES ir nacionalinis tinklo „Natura 2000“ finansavimas 2014–2020 m. laikotarpiu“ apie 1 mlrd. eurų.
Peržvelkime kai kuriuos projektuko punktelius:
- Visuomenės ir suinteresuotųjų šalių suvokimo didinimo strategijos parengimas ir įgyvendinimas. Pasikartojanti 400 tūkst. eurų.
- Dirbtinių lizdaviečių žuvininkui už „Natura 2000” teritorijų ribų kėlimas. Vienos lizdavietės darbų kaina – 1 tūkst. eurų. 12 tūkst. eurų per septynerius metus, o paukščių rūšių Lietuvoje apie 380.
- Institucijų stiprinimas, atliekant stebėsenos duomenų rinkimą, analizavimą ir ataskaitų rengimą, stebėsenos inventoriaus atnaujinimas. Stebėsenai atlikti būtinos einamos išlaidos (kuras, darbo užmokestis ir kt.) –1,5 mln. eurų, inventorius ir paslaugos –1 mln. eurų. Iš viso 2,5 mln. eurų per metus.
- Vandens paukščių ir žinduolių daromos žalos akvakultūrai kompensavimas. Pasikartojanti 18 įmonių – 700 tūkst. eurų.
- Saugomų rūšių daromos žalos prevencija, mažinimas ar atlyginimas 2,4 mln. eurų.
Jūrinių saugomų teritorijų valdymo optimizavimas atsižvelgiant į ES reikalavimus biologinės įvairovės ir saugomų teritorijų srityje (Paukščių, buveinių, jūrų strategijos pagrindų direktyvų). Apie 600 tūkst. eurų 4–5 m. laikotarpiui darbo užmokestis 1 vadovui (integruojanti/koordinuojanti pozicija) ir keturiems analitiniams ekspertams 200 tūkst. eurų kompetencijoms tobulinti, atstovauti tarptautinėse organizacijose ir kt. Likusios lėšos – darbo vietų užtikrinimui 1 mln. eurų.
Nesugebėjome rasti tik, kiek lėšų skirta kūdriniam pelėausiui dauginti.
Tik paviešinus keletą projektų – vėl skandalas. Visuomenei kilo abejonių dėl jų tikslingumo, kurie neįtikino nei Aplinkos ministerijos, nei ministro K. Mažeikos, kad tikslinga buvo skirti 716 054 eurų paramą meldinių nendrinukių buveinėms išsaugoti, nežiūrint į tai, vėliau projektas dar pasipildė: iki 4 097 000 eurš, iš jų ES dalis – 3 072 778 eurų, Lietuvos biudžeto – 1 024 222 eurų.
Lietuvoje, įvairių šaltinių teigimu, šiuo metu peri apie 200 porų meldinių nendrinukių, vadinasi, vienai porai „saugoti“ skirta beveik 40 tūkst. eurų! Tai daug daugiau nei planuojama valstybės parama jaunoms šeimoms, buvo piktinamasi jaunų šeimų laiške spaudoje.
Europiniai milijonai – lietuviškoms pelėms
Daugiau nei 200 mažojo erelio rėksnio lizdaviečių Lietuvoje išsaugoti 2010-2015 metais skirta 3,5 mln. litų, lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje 2011-2014 metais – 3,98 mln. litų, retų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planų parengimas ir t.t.
Ir po tokios informacijos mūsų jau visiškai nenustebimo komentatorių pasiūlymai, kad ar ne laikas būtų atlikti išsamų auditą Lietuvos ornitologų draugijoje bei giminingose draugovėse ir ar tada galimai nepasimatytų, kaip ir kam buvo padalytos milijoninės lėšos ir paviešinti tie tikrieji etikos sargai, įsisavinantys šias dotacijas ir ar jiems rūpi gamtos ir fotografavimo etika, ar tik pinigėliai su daug, daug, daug nuliukų.
Ar tikrai, pasak Mariaus Karlono, gamtai naudingų darbų kartais galima padaryti ir be milijonų? „Prieš porą metų mes, gamtos fotografų klubo „Birdlife.lt“ nariai, išrausėme dirbtinių duobelių Nemuno ir kitų upių skardžiuose bitininkams. Ir šie paukščiai juos užėmė – jų padaugėjo“, – džiaugėsi gamtininkas, tik nepastebi ir nebara žvejų, kurie šalia tų lizdaviečių paromis mojuoja meškerėmis.
Manau, kad po rimto audito sužinotume daug istorijų. Ir ne tik apie kasamas duobutes, ar perinčių žuvėdrų produktyvumo didinimui pagamintus 600 „stogelio“ tipo slėptuvių žuvėdrų jaunikliams ar išpilamus po tris sunkvežimius žvyro keliose girininkijose, skatinant aktyviau gausintis kurtiniams, kurių, nepaisant įsisavinamų milijonų, kažkodėl vis mažėja ir mažėja.
Net miškininkui ir medžiotojui Vytautui Ribikauskui pasigilinus į minėtuosius projektus atrodo, kad jų autoriams svarbu ne rezultatai, o įsisavinti lėšas. Tikrai nemanau, kad dešimtis tūkstančių reikėtų išmesti pelėms ir pelėnams veisti miškuose, atseit, lūšims papenėti“, – sako V. Ribikauskas.
O realiame gyvenime ir toliau byra milijonai: pirma – projektas, paskui – vabalas? Pernai Aplinkos ministerijos inicijuotas niūriaspalvio auksavabalio išsaugojimo Lietuvoje projektas, kurio vertė – beveik pusantro milijono eurų, gali atnešti sėkmę ir Ilzenbergo dvarui.
Ar tikrai nesiekiančios pelno?
Internetinė erdvė pilna straipsnių, kuriuose spauda keldavo klausimus ir pateikdavo stulbinančius faktus, ar šiais europiniais ir mūsų šalies pinigais nėra penimos įstaigos, draugijos ir organizacijos, save vadinančios pelno nesiekiančiomis, tačiau aktyviai ieškančios kuo pelningesnių užsakymų?
Pastaraisiais metais tokių pristeigta nemažai. Jos vadina save aplinkosauginėmis, jose susibūrę žmonės tituluojasi aplinkosaugos ekspertais ir panašiais skambiais postais. Ar tikrai būtent tie projektai, darbai šiuo metu Lietuvai labiausiai reikalingi, ar jie nėra per daug dosniai įvertinti ir kiek ir už kiek realiai dirbama? O gal tai tik būdas šiems tituluotiems ekspertams tarpti?
Jei Ornitologų draugijai reikės apginti suinteresuotų projektų svarbą, jūs gausite štai tokį suprantamą atsakymą. Visiems reiktų pasimokyti kaip rašyti projektus. Ir nelabai sunku suprasti, kas taip parašytą projektą gali įvertinti.
Paukščiai. Trūksta patikimos informacijos apie Paukščių rūšių, kurios, manoma, Lietuvoje sukūrė reguliariai perinčias populiacijas ir kurioms nėra įsteigta PAST, populiacijų, būklę: Podiceps auritus, Ixobrychus minutus, Circaetus galicus,Clanga clanga, Falco columbarius, Zapornia pusilla, Larus melanocephalus, Milvus milvus.
Taip pat trūksta informacijos apie kai kurių kitų Paukščių direktyvos I priedo ir nacionaliniu lygiu saugomų rūšių populiacijos būklę (dėl žinių apie rūšį ir jos tyrimų trūkumo ar įtariamai kintančios rūšių būklės): Cyanecula svecica, Sylvia nisoria, Emberiza hortulana, Emberiza calandra, Circus pygargus, Tringa glareola, Anthus pratensis, Motacilla citreola, Picoides tridactylus, Picus viridis, Aythya nyroca, Haematopus ostralegus. Dėl neaiškios šių rūšių populiacijų būklės ir tendencijos, sunku nustatyti prioritetines priemones jų apsaugai. Patys rašome, patys vertiname, patys ir gauname.
Kai norima intelektu sublizgėti dar platesnei auditorijai, paprastai žmogiškai suprantama kalba paaiškina Ornitologų draugijos pirmininko L. Raudonikio teiginys: pasak jo, meldinė nendrinukė garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Tikrai labiau nei Trakų, Gedimino pilys ir dar Valdovų rūmai kartu sudėjus, ir dar pasipiktina, kad šiam paukšteliui išsaugoti pinigų skirta mažiau nei minėtiesiems rūmams. „Tačiau žurnalistams, atrodo, meldinės nendrinukės likimas nerūpi“, – piktinasi L. Raudonikis.
O ar tikrai mažiau? O paklausus jo, kokia nauda iš išleistų milijonų kurtinių apsaugos programoms? Milijonai išeikvoti, tik kurtinių vis mažėja.
Vertinti palieku jums, bet ir tikiu, kad šis straipsnis atkreips visų rimtų institucijų dėmesį ir auditas Ornitologų draugijoje bus atliktas. Gal gausime atsakymą, kodėl milijonai byra pelėms, vabalams, „plunksnagalviams“, o mirštantiems Lietuvos kaimams nė euro?
Ir kaip gyvens plunksnagalviai, Kūdrinis pelėausis bei „sargiai saugojantys“ turtingus briedgaurynus, kai užsisuks kraniukai?