Per rują – patys dailiausi
„Ruja – geriausias laikas ir gamtos fotografams, ir medžiotojams. Tai – elnių grožio ir jėgos kulminacija. Patinai, kaip kokie jaunikiai, pasitempę, puikiomis karūnomis, pasidabinę naujomis „apykaklėmis“. Tokiu metu ne tik įdomiausia ir daugiausia galimybių elniams stebėti, bet ir lengviausia juos medžioti. Pradėjusį baubti patiną, net ir neinantį į atvirą vietą, o tūnantį tankumyne, vis tiek gali nušauti. Kas dėl ragų, kas tiesiog dėl galimybės pasivaržyti su žvėrimi. Tokiomis aplinkybėmis išnešti sveiką kailį iš esmės nė vienam elniui nėra galimybės“, – teigia jau septynerius metus dažnai šiuos žvėris stebintis ir fotografuojantis R. Barauskas.
Fotografavimas – taip pat žmogaus ir gyvūno varžytuvės. Gamtos fotografai, kaip ir medžiotojai, turi pergudrauti žvėrį. Tik pirmiesiems šis uždavinys nepalyginamai sunkesnis. Pasak, R. Barausko, pergudrauti šerną, stirną – nesunku, o štai pergudrauti elnią – itin atsargų ir jautrų gyvūną – visai kas kita. Kad turėtų galimybę padaryti gerą kadrą, fotografas prie gyvūno nepastebėtas turi prisiartinti 50–100 metrų atstumu, o medžiotojui ir iš 200–300 metrų nesunku jį patiesti.
Kadangi žvėrys aktyvūs dažniausiai būna naktį, fotografas nuotraukai padaryti turi vos porą valandų švintant ir temstant, o medžiotojas gali ir naktį paleisti taiklų šūvį. Medžioti galima ir sėdint bokštelyje, o fotografui, kaip sako rusų patarlė, kartais reikia būti žemiau žolės, tyliau vandens.
Kantrybės ir žinių – negana
Kadaise Lietuvos giriose pamatyti, o tuo labiau nufotografuoti taurųjį elnią gamtininkui atrodė tarsi stebuklas dėl nepaprasto jų jautrumo ir atsargumo. Tačiau pradėjus šiais gyvūnais domėtis labiau, apie 20 parų per mėnesį praleidžiant greta jų miškuose, paaiškėjo, kad tai įmanoma, juolab kad ir tinkama fototechnika atsirado. Tiesa, vien kantrybės ir žinių tam tikrai negana.
„Stengiuosi, kad elniai manęs ne tik kad nepastebėtų, bet ir nejaustų, jog esu kažkur netoli. Kai pažįsti žvėrių elgseną, nedarai to, ko nereikia, vaikštai tik tam tikromis vietomis, kad jiems neužkirstum kelio ir jie visada galėtų saugiai pasitraukti, kai puikiai pažįsti mišką, tada iš gana arti gali stebėti jų gyvenimą. Didžiausias pasiekimas fotografuojant žvėris – kai gyvūnas ateina arti tavęs, nepastebi tavęs, o dar jei pavyksta padaryti gerą kadrą... Kai žvėries visiškai nesutrikdau – patiriu didelį malonumą“, – prisipažįsta R. Barauskas.
Paskutinės žvėrių gyvenimo akimirkos
Daugybę laiko miške praleidžiančio gamtininko tikslas šiandien – ne tiek nuotrauka, kiek siekis žinoti, kaip ir kodėl viskas vyksta. Žinant, kaip elniai gyvena, kaip jie elgiasi, gali nuspėti, kodėl ir kur patinas eis, kodėl pasielgs vienaip ar kitaip. Žinoma, metai metams nelygu, o kartais – net ir diena dienai, tad kassyk miške reikia iš anksto apsižiūrėti, numatyti tam tikrą scenarijų. Antra vertus, daug ką lemia ir kiti dalykai, pavyzdžiui, kažkas pabaidys žvėris, galbūt brakonieriai nutaikę progą pašeimininkaus miške, ir išgąsdinti elniai iš savo įprastų vietų pasitrauks. O galbūt gražiausias miško patinas taps medžiotojo laimikiu.
Kasmet R. Barauskas stebi 30–40 rujojančių patinų. Anksčiau didesnę jų dalį sudarydavo 8–12 metų sulaukę patinai, dabar vyrauja jaunesni. Prieš gerą savaitę miške, kuriame praleidžia daugiausiai laiko, fotografui teko laimė iš 10 metrų pamatyti vieną įspūdingiausių tų vietų patinų, tačiau dėl prasto apšvietimo nufotografuoti jo nepavyko. Antros progos šiemet sutikti šį gražuolį gamtininkas nesitiki. Mat toks žvėris – patrauklus laimikis medžiotojams.
Kaskart rizikuoja
Padėti šaukštą rizikuoja ne tik fotografo nuotraukų herojai, bet ir jis pats. Nors prieš važiuodamas stebėti elnių gamtininkas visada pasitaria su medžioklės plotų šeimininkais, ar tądien nevyksta medžiokė, tačiau pavojaus esama.
„Ne paslaptis, kad mūsų miškuose yra brakonierių. Ne kartą ir pačiam teko pranešti apie brakonieriavimo atvejį. Tokiomis akimirkomis visada rizikuoji. Kai tarp tavęs ir elnio atstumas – 10 metrų, kas žino, kur galėtų pataikyti nelegalaus šaulio paleista kulka. Juk į mišką eini apsirengęs maskuojamąja apranga, slapstaisi tarp krūmynų ir aukštos žolės. Be to, tokio fakto liudininko taip pat niekam nereikia“, – mintimis dalijasi vyras.
Vis dėlto rizikuoti verta. Jau vien dėl to, kad į daugybę klausimų dar neatsakyta ir daug metų puoselėjama knyga apie šiuos mūsų girių karalius dar neišleista.
„Nuo tada, kai pradėjau nuolat stebėti elnius, žvėrių skaičius, rodos, beveik nesikeičia, tačiau kasmet jų matau vis mažiau. Patelių nemažėja, o štai patinų – mažėja. Ir per rują anksčiau elniai būdavo daug audringesni, baubdavo daugiau. Į klausimą, kodėl taip yra, atsakymo dar neradau. Apskritai kuo ilgiau stebiu šiuo žvėris, tuo daugiau klausimų kyla“, – sako R. Barauskas.