Lyg raudonų bruknių uogos byrėtų į smėlį tarp pirštų. Toks jausmas apima, sauja pasėmus lėtai ropojančių raudontaškių boružėlių kirbynę iš bet kurio pašalio Ventės rage. Jos spurda ir veržiasi per tarpupirščius atgal ant šilumą saugančių akmenų.
Dešinioji Kuršių marių priekrantė, akmenys, bangų suplaktas žvirgždas, smėlis, nudžiūvę stagarai ir dar žaliuojanti augmenija – apnikti šimtais tūkstančių šių vabalėlių. Jie paniojasi į voratinklius, kurių nesisbaigiančiais tinklais apregztos viksvos, gervuogių krūmai ir pievų žolynai.
„Tokio kiekio boružių čia man dar neteko matyti“, - sako Ventės rago ornitologinės stoties vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys.
Gamtininkas spėja, jog boružės prie Kuršių marių ėmė telktis, kai oras savaitgalį ženkliai sušilo. Saulė pakaitino, ir šie amarais mintantys vabalai iš po lapų pajudėjo ta linkme, kur jų apsčiai dar gali būti. Drėgme ir šiluma lepinamoje pamario juostoje.
Praėjusį savaitgalį šiuo neįprastu reiškiniu ir gyvosios gamtos žavesiu savo gyvybinės energijos išteklius pamaryje krovėsi šimtai čia apsilankiusių žmonių. Jie gėrėjosi ne tik neįprasta boružių gausa.
Vieni stebėjo paukščius, kiti žvejojo, treti fotografavo ar plaukiojo laivais.
„Atsisveikiname šiltai su rudeniu, nes artėja priešžiemio mėnuo, nykus lapkritis “, - sakė iš Birštono atvykę keli poilsiautojai.