„Potvynio metu mes atskiriami nuo didžiosios Lietuvos žemės. Tampame lyg atskira respublika, todėl jau ne pirmus metus pastebime, kad būtent šiuo metu smalsuoliai iš visos Lietuvos traukia į salą, norėdami iš arti išvysti šį unikalų gamtos reiškinį“, – apie potvynį pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Potvynis, kylantis tirpstant ledui, kasmet apsemia dalį kelio Šilutė-Rusnė. Tam, kad į salą ir iš jos apsemtu keliu galėtų keliauti rusniškiai bei Rusnės svečiai, seniūnija naudoja specialią techniką. Kelionė apsemta kelio atkarpa trunka apie 25-30 min, taigi smalsuoliai gali patekti į salą netgi potvynio metu.
„Beveik neįmanoma nuspėti, kokį lygį pasieks būsimas ledonešis, tačiau žymiojo 1888 m. Rusnės potvynio istorija šiemet pasikartoti neturėtų. XIX a. pabaigoje salą tvindęs potvynis iki šiol laikomas „rekordininku“, ir pasakojimus apie jį rusniškiai perduoda iš kartos į kartą“, – apie didžiausią visų laikų Rusnės potvynį pasakoja D. Drobnienė.
Seniūnės teigimu, 1888 m. kovo 30 d. iš Kauno pajudėję ledai Rusnę pasiekė balandžio 2 d. Tuomet vanduo itin sparčiai pakilo iki aukščiausio iki šiol užfiksuoto lygio – 4,94 m. Rusniškiai tvirtindami pylimus plušo kelias paras, o ledas 54 val. slinko salos pievomis, nešdamas į jas milžiniškus kiekius išplauto upių smėlio. Galinga potvynio jėga tais metais nuplovė keliolika salos namų, keliasdešimt būstų smarkiai apgadino.
Pasak D. Drobnienės, daugiau nei šimtmetį tokie katastrofiški ledonešiai Rusnėje nebepasikartojo, bet salos gyventojai puikiai žino, kad kiekvienas potvynis gali trukti nuo paros iki mėnesio, todėl seniūnija jau yra paruošusi kasmetinį veiksmų planą.
„Apklausiame gyventojus, ar turime gimdyvių, kurios gali greitai gimdyti, ar turime labai sunkių ligonių, kuriems sudėtinga pakilti iš lovos, ar turime žmonių, kuriems taikoma dializės procedūra. Rūpinamės, kad būtent jiems būtų suteikta pirmumo teisė perkėlimui, nepriklausomai nuo to, kokį lygį yra pasiekęs vanduo“, – planą aiškina seniūnė.