Tačiau seniau ir be tikslių stebėjimo priemonių sugebėta nustatyti šį „tašką“. Žinomas megalitinių paminklų tyrinėtojas profesorius A.Thomas, ištyręs daugiau kaip 300 astronominiams stebėjimams galimai naudotų Britanijos salų megalitinių paminklų, padarė išvadą, kad jau ankstyvajame bronzos amžiuje turėjo egzistuoti labai tikslus ir plačiai naudojamas kalendorius. Kuriant šį kalendorių pirmiausia vizyravimo būdu buvo tiksliai nustatomos kryptys, kuriomis Saulė teka ir leidžiasi saulėgrįžų dienomis.
Manoma, kad Europos ir kitų pasaulio tautų megalitinių paminklų būta ne vien apeiginiais statiniais, bet ir savotiškomis stebyklomis – „observatorijomis“. Tokių statinių, tik medinių, buvo ir Lietuvoje. Kaip parodė archeologiniai tyrimai, senovinių apeigų ir astronominių stebėjimų vieta galėjo būti Palangoje ant „Birutės kalnu” vadinamo alko kadaise stovėjusi stulpavietė. Panašių stulpaviečių aptikta ir kitur, pavyzdžiui, „Molėtų bažnyčia“ vadinamo mitologinio akmens aplinkoje.
Akmenimis arba stulpais buvo žymimos Saulės patekėjimo ir laidos vietos. Toliausiai į šiaurę nukrypęs saulėtekis – skelbė vasaros saulėgrįžos laiką, o piečiausias – žiemos saulėgrįžą. Pasiekusi šias tekėjimo ir laidos kryptis Saulė kuriam laikui tartum „stovi vietoje“ – jos tekėjimo ir laidos kryptys nesikeičia. Todėl kai kurios tautos šį laikotarpį vadino ne saulėgrįžos, o – Saulės stovėjimo laiku. Pavyzdžiui, rusiškai – solncestojanije, lotyniškai – solstitium (abiem atvejais – „Saulės stovėjimas“). Kai jau pastebimas Saulės tekėjimo ir laidos krypties pasikeitimas – grąžinantis Saulę į jau praeitas pozicijas, tuomet kalbama apie Saulės apsigręžimą – saulėgrįžą.
Su Saulės „stovėjimo“ ir „apsigręžimo“ reiškiniu siejamas plačiai tautosakoje žinomas Saulės „šokimo“ vaizdinys. Sakoma: “Nuo šv. Jono (VI.24) iki Petro (VI.29) stovi Saulė vietoj, po to pradeda trumpėti dienos”; “Dienos ilgumas atšoka atgal” arba dažniau – “Saulė atšoka atgal”. Toks Saulės “atšokimas” tegali būti suprastas kaip jos patekėjimo krypties pasikeitimas ir tuo pačiu jos dienos kelio virš horizonto trumpėjimo pradžia. Šis „atšokimas“ dažnai tiesiog siejamas su plačiai žinomu Saulės “šokimo” reiškiniu. Pavyzdžiui, sakoma: “Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos”.
Saulės „šokimas“ Joninių arba Petrinių rytą yra žinomas ir latviams, gudams, rusams, prancūzams, italams, lenkams, bulgarams, graikams. Sakoma, kad šį nepaprastą reiškinį gali pastebėti tik tas, kas visą šventės naktį nemiega ir įdėmiai stebi tekančią Saulę. Kartais priduriama, kad tuo tikslu į Saulę reikia žiūrėti “pro šilkinę skarelę”, ”per aprūkytą stiklą, ar net – “per pirties plyšį”...
Šiam nepaprastam Saulės elgesio vaizdiniui kilti įtakos bus turėjęs ir vadinamas refrakcijos reiškinys – kuomet dėl nevienodo Saulės spindulių lūžio prie horizonto esančiuose skirtingų temperatūrų oro sluoksniuose gali atrodyti, kad Saulė pakyla ir vėl nusileidžia.
Nors šį neįprastą tekančios Saulės „šokį“ galima pastebėti ir nešventinėmis dienomis, tačiau, daugiau progų tai išvysti būdavo tuomet, kai daugiau dėmesio buvo skiriama Saulei, tai yra per Rasos šventę, juolab kad ji tuomet iš tikro „atšoka“ trumpindama savo kelią.
Tačiau vasarvidžio Saulės šokis skelbia ne tik dienų trumpėjimo pradžią, bet ir audringo gamtos vešėjimo perėjimą į brandos ir skalsos galias. Netruksime tai pajusti, jei nepramiegosime šio dieviško pakvietimo dangiškam šokiui.