Buvo panašių kaitrų ne kartą. Tiesiog ši – pati šviežiausia, dar esanti čia pat. Vadinasi, yra apie ką kalbėti. Tik ar prisiminsime ją, sakykime, sausio viduryje? Tada visas vasaros paveikslas bus vienodai saulėtas, gražus ir mielas, nes jau buvęs seniai, jau pamirštas.
Rugpjūčio karštis – visos vasaros viršūnė. Tam buvo ruoštasi ilgai. Deja, jei visame šiame oro virpėjime įžvelgiame tik mus kamuojančią kaitrą, esame neteisūs. Rugpjūčio šiluma yra tinkamu laiku ir tinkama. Kitu laiku, kad ir birželį, toks karštis ir saulės aktyvumas veiktų pražūtingai.
Jauni augalų ūgliai tada neabejotinai nudegtų ir, ko gero, pražūtų, nes kaitra gali būti pavojingesnė už šalnas. Po šalnų vasaros pradžioje medžių ūgliai atsigauna. Nusvilinti saulės, paprastai antram gyvenimui jie nepakyla.
Palaukime šiek tiek. Nuo rugpjūčio vidurio karščiai turi atlėgti. Tai – ne prognozės ir ne spėjimai. Taip būna, nes naktis yra pakankamai ilga, pradedanti vėsinti žemę ir vandenis. Kol kas – labai palengva, tačiau gamtoje niekas nevyksta staiga ir šuoliais.
Marinami karščių, gal ir nespėjome pamatyti, kad pradingo čiurliai. Bet ne visi – vieną kitą regėsime prašmėžuojantį, tačiau jų spiegimo negirdėsime. Iki rugpjūčio vidurio jie iškeliaus visi, o paskui juos ir gandrai. Ar atkreipėte dėmesį, kad jų – taip pat vis rečiau regėti, kaip ir lakštingalų, volungių? O pro Ventės ragą traukia nendrinukės, devynbalsės pečelindos – visi vasaros paukščiai.
Tai ar vasara jau baigėsi? Šiems paukščiams-keliautojams – taip, visiems kitiems ji truks bent iki rugsėjo pirmosios dekados. Vasara laiko turi, tad iš lėto, protingai atliks visus savo darbus. Būtų gerai, kad taip gyventi išmoktume ir mes.
Tiesa, kol dar vasaros atostogų metas, neskubame skirti daugiau laiko darbams. Tačiau šiuo metu labai praverstų girdyklės. Ten, kur nėra vandens telkinių, įkastas ir vandens pripiltas dubuo taps atgaivos vieta paukščiams ir vabzdžiams. Svarbu neužmiršti papildyti vandens ir dubenyje pridėti akmenų, ant kurių galėtų nutūpti, nusileisti ištroškę gyvūnai.