Žiema – labai nepriklausoma, ji tikrai nereaguoja į mūsų norus ar saulelės spindulius. Žinoma, taip bus tik kol kas, o kai saulės kelias pradės kilti kuo aukščiau nuo horizonto, kiekvienas spindulys gręš ledą ir sniegą, šildys medžių žievę ir namų stogus.
To dar reikės palaukti. Kol kas džiaugiamės saule ir sniego gurgždėjimu. Dar smagiau, kad sniegas tebėra purus, paruoštas pūgai. Jei kils vėjas, šis sniegas bus suneštas į žemumas, nuskraidintas ant kelių. Be atlydžio sniegas nesluoksniuotas, neprikibęs prie žolės, dirvos. Gal taip ir gerai. Kol kas tikrai nebaisus jo kiekis, tačiau sušalusi jo pluta žvėrių, paukščiuk, o gal ir mūsų gyvenimą padarytų sudėtingesniu.
Baigėsi vilkų medžioklės, po mėnesio, jei tik išliks sniegas, bus atlikta jų apskaita. Tai būtina, nes, žinodami, kiek šių žvėrių turime, galėsime planuoti jau kito, 2016–2017 metų sezono sumedžiojimo limitą. Ornitologai suskaičiuoja žiemojančius paukščius. Nepaprastos tokios apskaitos, nes sparnuočiai pasklidę kas sau. Ypač žvirbliniai paukščiai, kurių didžioji dalis klajoja miškuose.
Didžiąsias antis dabar galima surasti visur – neužšalusiose bet kurios upės ar upelės atkarpose, properšose, o štai gulbės, klykuolės, dančiasnapiai laikosi tik ten, kur laisvas vanduo, kur srovė neša maistą. Ornitologai prie Kauno elektrinės, Nemune, suskaičiavo daugiau kaip 3 tūkst. ančių klykuolių. Jei norite jas pamatyti, pasiimkite žiūronus, batono ar grūdų antims lesinti, ir važiuokite.
Nors žiema dar neilga, tačiau ant ežerų, tvenkinių ledas jau tikrai storas ir patikimas. Ant jo galima ne tik žvejoti, bet ir čiuožinėti, pramogauti. Tačiau žvejai, vandens telkinių valdytojai sunerimę, – jei žiema ilgai bus tokia stabili, pelkėtuose, sekliuose ežerėliuose gali pradėti dusti žuvys. Kad tai neįvyktų, reikėtų naujo, tekančio ir deguonį nešančio vandens. Mažesniuose telkiniuose padės deguonies pūtimas į vandenį, vandens pylimas ant ledo ir toks jo aeravimas.
Žiema dar pabus. Išmokime su ja gyventi, ją branginti ir iš žiemos daug ko laimėti.