Savo namuose mes drąsūs ir tvirti. Tačiau gyvūnai juos jaučia dar kitaip, nors namų samprata jų pasaulyje gali būti pati įvairiausia, nes namų, mūsų įsivaizduojamų šiltų, jaukių, daugelis jų žiemą iš viso neturi. Vienai dienai ar nakčiai namais gali laikyti savo laikiną guolį ar vietą, kur prisiglaudus prie kelmo, medžio kamieno ar kupstelio būna gera ir ramu. Kitą dieną (ar kitą naktį) jų namai bus jau kitur...
Matyt, teisingiausia gyvūnų namais vadinti visą gamtą, nes apibendrintai tariamas toks jų vardas labiausiai atitinka esmę. Žinoma, toks namų supratimas bus logiškas tik žiemos metą. Kol neatėjo tikroji žiema, mes galime padaryti klaidų manydami apie nerūpestingą (šventišką) gyvūnų būtį; taip galvojame ir dėliojame savo gyvenimo ritmą, tačiau gyvūnai taip nesielgia. Tiesa, kartais „paklydimų" būna ir tarp jų, tačiau dažniausiai jie dabar gyvena taip, kaip ir per šalčius.
Be vargo, be badavimo ir gilaus sniego bridimo prabėgęs pirmasis žiemos mėnuo gyvūnams nekainavo nė gramo jų riebalų „saugyklų". Maistas pasiekiamas lengvai, tad energijos šaltiniai papildomi kasdien. Žinoma, yra ir tokių gyvūnų, kuriems žiema be sniego - didelė problema. Baltasis kiškis, šermuonėlis, žebenkštis, o dar visai neseniai - ir žvyrė (ši rūšis Lietuvoje, matyt, yra jau išnykusi) jau lapkrity pabala, toks apdaras turi juos slėpti nuo svetimų akių, padėti išgyventi. Deja, jau keletą metų net pusę žiemos baltasis apdaras jiems yra kliūtis... Taip bent manome mes. Tik pabandyk ką sumedžioti (šermuonėlis ir žebenkštis yra plėšriųjų būrio atstovai) arba pats pasislėpti, kai esi matomas iš tolo.
Ką daro balti gyvūnai besniegiu metu? Ogi nieko ypatingo - gyvena taip, kaip visada. Sprendžiant iš jų įpročių galima spėti, kad ir seniau buvę tokių besniegių ciklų: žiemą baltais pavirstantys gyvūnai tikrai nešmėžuoja dieną, jie aktyvesni (išskyrus, žinoma, žvyrę) prieblandoje ar naktį. Baltasis kiškis guolį turi po eglutėmis, nuvirtusiais medžiais, tad nematomas net iš oro. Šermuonėlis ir žebenkštis dažnai gyvena urveliuose, be to, jie yra labai pastabūs, vikrūs. Kartais ir jie pakliūva į nagus pelėdoms, tačiau šios medžiodamos vadovaujasi ne spalvų skyrimu, o garsais ir judesiais.
Kitiems gyvūnams žieminis kailis ar plunksninis apdaras yra geriausia slėpimosi priemonė: jeigu dabar miško pakraštyje stovės stirnos, jų iš toliau galime nepamatyti, nes pilkai rusvi žvėrių kailiai nesiskiria nuo medžių žievės spalvos. Net lapė, ant viksvų kupsto atsigulusi pailsėti, iš toli nepastebima. Ją gali pamatyti tik aukštai skriejantis kranklys ar jūrinis erelis. Jūrinio erelio lapė bijo.
Kalėdų metas be sniego esant tokiems šiltiems orams kai kuriuos gyvūnus skatina elgtis neįprastai. Štai miškuose jau vyksta šernų ruja. Tokios jų vestuvės kiekvieno gruodžio ir sausio pradžioje yra dėsningas įvykis. Gamtoje, sakytum, viskas suskaičiuota, tad šernai negali paskubėti, kad jų jaunikliai negimtų šaltyje. „Paklydimų" būna: ne kartą teko aptikti sniege šernės susuktą jaukų ir šiltą guolį; tokiuose namuose prie mamos šono prisiglaudę mažyliai išgyvena, sulaukia šilumos ir šviežios žolės.
Dabar šernų jauniklių vis dažniau regime ir vasaros pradžioje, net rudenį. Orų pokyčiai čia vargu ar turi esminės įtakos, daug labiau jų įpročius keičia maisto gausa. Prie šėryklų (taip sakant, „ant stalo") gyvenantys šernai vis dažniau per 2 metus atveda 3 jauniklių vadas. Vokietijoje toks cikliškumas stebimas jau seniai.
Prieš keletą metų Joniškio rajone gamtos fotografas Rimantas Stankūnas sausio gale rado sušalusius pilkojo kiškio jauniklius. Tais pat metais Vilniuje, Verkių parke, kovo 1 dieną man parodė dar turintį pūkų, bet jau skrendantį naminės pelėdos jauniklį. Ir kiškiai, ir pelėdos tais metais turėjo pradėti veistis per Kalėdas! Kas žino, ar šiemet vėl nebus tokių paklydimų?
Kad gruodis bus toks, atspėti nebuvo sunku - juk taip buvo keletą paskutinių metų. Norintiems žinoti, kas bus toliau gyvūnų namuose, galima spėti, jog iki sausio vidurio turi prasidėti tikroji žiema. Ar ji bus šalta? Tą prognozuoti sunku ir net neįmanoma. Jeigu ilgiau vyraus rytys ir jam pas mus keliauti netrukdys apsaugantys oro frontai, galime tikėtis didesnių šalčių ir labai daug sniego.
Prieš porą žiemų toks pavojus mūsų nepasiekė tik todėl, kad „užstrigo" rytinėje Baltarusijoje, o Rusijos vakriniuose regionuose jis pridarė labai daug žalos. Net dabar kai kur azijinėje Rusijos dalyje gamtininkai skelbia pavojų stirnoms, nes dėl gilaus sniego jos negali keliauti, surasti maisto ir pasiruošti guolius. Kažkaip slapta tikimės, kad žiema, kokia ji bebūtų, neatneš tokio išbandymo.
Tik per Kalėdas vėl pradeda suktis gamtos metų ratas, šviesa, deja, rasis ne taip staigiai. Ar atkreipėte dėmesį, kur vakarop pradingsta jūsų lesykloje lesioję žvirbliai, zylės, bukučiai, geniai? Visus juos vienija bendras biologinis bruožas - jie peri drevėse ar inkiluose. Taigi, nakvynei jie skuba į inkilus, o jei tokių neranda, smunka į pastoges, namų plyšius. Kėkštas nakvoja tarp tankių eglių šakų, varniniai paukščiai - medžių viršūnėse pulku mieste ar miestelyje, nes taip saugiau.
Kai pradeda rinktis sutemos, į želmenų laukus išeina stirnos, prie jų atšokuoja kiškiai. Tiesa, baltojo kiškelio vargu ar dera žvalgytis - jis yra tikrasis girios gyventojas, iš jos nenoriai keliantis koją. Kol labai ilgos naktys, girios žvėrys keliauja, maitinasi, o didžiausioje tamsoje ilsisi. Jei pabarstys sniegelio, ryte pamatysime, kad naktį lapių būta prie pat jūsų kiemo, vaikščiota patvoriais, kad vilkai praėjo keliu visai netoli jūsų sodybos, o šernai išvertė velėnas čia pat esančioje pievoje.