Sėkloms prinokus saulėgrąžų graižai nusvyra, pačius didžiuosius tenka paremti, kad nenulūžtų augalo stiebas. Apie bręstančias sėklas kažkokiu būdu pirmosios „sužino“ zylės. Dar nenubirus žiedų likučiams, dengiantiems sėklas, jos pradeda purpsėti aplink, snapais kapsi sėklytes. Neradusios gardaus aliejingo lesalo, jos pasitraukia, tačiau greitai vėl pasirodo. Rugsėjį saulėgrąžos lankomos kasdien, labai greitai jų graižai tuštėja, lengvėja ir vėl atsitiesia.
Dabar lesalo stygiaus gamtoje dar nėra. Tačiau paukščiai iš visų galimų maisto rūšių atsirenka tai, kas jiems tinka labiausiai. Įdomu tai, kad saulėgrąžas lesa ne praskrendantys, o sėsliai gyvenantys ar bent ilgesniam laikui apsistojantys sparnuočiai. Tą patvirtina kai kurių stebimų paukščių individualūs požymiai, pavyzdžiui, plunksnų trūkumas sparne ar uodegoje.
Prieš daug metų Kazlų Rūdos girioje radau tarp eglučių paliktą nemenką seno daigyno plotą. Čia apie 10 arų ploto dirvos niekas neapsėjo, tad pasidarbavęs kastuvu ir grėbliu paruošiau ją sėjai ir pasėjau saulėgrąžas. Visą vasarą neturėjau laiko savo „daržą“ prižiūrėti, o vasaros gale radau jį jau baigiantį žydėti. Tačiau gerokai anksčiau už mane jį buvo aptikusios zylės, kikiliai, net juodagalvės sniegenos, kėkštai ir riešutinės. Paukščiai lesalo turėjo iki Naujųjų metų ir dar ilgiau, o aš galėjau juos stebėti. Kitąmet aplinkui perėjo labai daug didžiųjų ir mėlynųjų zylių, jos užėmė beveik visus mano prižiūrimus inkilus.
Taigi, saulėgrąža - netradicinė kultūra, kurios naudos mes beveik nežinome. Tačiau jeigu prie kiekvienos sodybos, kiekvienam ūkininko lauke atsirastų nors mažas plotelis saulėgrąžų, gamtai būtų padovanota puiki galimybė pamaitinti, nuo bereikalingo blaškymosi apsaugoti daugybę paukščių. Todėl kitąmet saulėgrąžoms būtinai skirkite nors šiek tiek savo dėmesio.