Šie paukščiai šiemet sugrįžo labai anksti, tačiau nedaug kas juos matė ir įrašė į savo stebėjimų dienoraštį. Tamsiai marginta nugara, šviesi kūno apačia ir juodai dryžuota uodega tilvikas - tikrasis miškų gyventojas. Žinoma, kaip ir jo visa tilvikų giminė, jis linksta prie vandens pakraščių, upelių, balučių, raistų, tačiau tik tų, kurie miškuose, toli nuo žmonių.
Susitikimų su brastiniu tilviku galima ieškoti, juos planuoti. Žinoma, dažnai jo balsą tenka išgirsti nelauktai - aukštai, kai pats paukštis neregimas. Tada tilvikas skrenda kur nors į kitą mišką ar tolimą raistą. Tačiau įprasti susitikimai su juo - tik prie užburbėjusios girios upelio, raisto, kur žalia alksnių priedanga, kur žmogui vaikščioti labai nelengva. Čia brastinis tilvikas pasitinka nervingu tiksėjimu ir šūksmais, skraido aplinkui ir supranti, kad pakliuvai į tikrąjį jo biotopą. Ar tikrai čia gyvena tilvikai? Iš karto į šį klausimą atsakyti neįmanoma.
Visų pirma, čia tilvikai maitinasi - ant stuobrių, plūduriuojančių kerplėšų, medelių viršūnių nutupia tvarkytis plunksnų. Čia atsiveda auginti savo vaikus. Mes žinome, kad paukščio buveinė ten, kur yra jo lizdas. Brastiniam tilvikui ši raisto samprata nelabai tinka, nes jo lizdas gali būti kitur.
Su brastiniais tilvikais ir jų lizdais pirmą kartą susidūriau beveik prieš 50 metų - Kazlų Rūdos miškuose. Jie ir tada buvo, ir dabar yra nei reti, nei dažni. Geriausiai šiai rūšiai tinkantis apibūdinimas „paprasta“. Taigi, tilviką, dar net nežinodamas tikrojo jo vardo, pažinojau. Pamatęs pagrioviais šliauždavau kuo arčiau, kad galėčiau apžiūrėti. Suvalkija niekada nelepino vandenimis ir vandens ar pelkių paukščiais, todėl tokie susitikimai buvo labai žavūs.
Visi mūsų tilvikai peri tik ant žemės. Brastinio tilviko pūkuotukui (kaip ir visi tikri tilvikai, jis - ilgakojis) teko kristi iš lizdo ir paskui tėvus keliauti per mišką. Tokius „pirmuosius žingsnius“ be vargo įveikia ančių klykuolių ir didžiųjų dančiasnapių jaunikliai. Gi tilvikėliams jie turėtų būti nelengvi. Tačiau brastiniai tilvikai visada peri tokiose vietose, jų dėtis vėliau tekdavo rasti strazdo (dažniausiai strazdo giesmininko) lizduose net 5 - 8 metrų aukštyje. Ir nieko - tilvikiukai, maži, pūkuoti lyg debsėliai, krisdavo žemėn ir nei žūdavo, nei susižeisdavo.
Vasaros vidury jaunikliai jau plunksnuoti, mokantys skristi. Raistai išdžiuvę ir užaugę vešliom viksom, dumblynės pridengtos lapijos. Gal tik bebravietėse jiems lengviau, nors ir čia vasarą vanduo nusenka, nes bebrai šiuo metu maitinasi žoliniais augalais ir statyti nieko nestato, net užtvankų neremontuoja.