Visi varniniai paukščiai gamtoje išsiskiria iš kitų savo ypatingais gebėjimais. Profesorius Tadas Ivanauskas laikė juos aukščiausios psichikos sparnuočių pasaulio atstovais. Iš Lietuvoje gyvenančių ar sutinkamų devynių varninių paukščių rūšių „gabiausiu“ laikomas kranklys, kuris savo galimybes geriausiai atskleidžia laikomas nelaisvėje. Tačiau gamtoje šis paukštis neturi išskirtinių sąlygų savo gebėjimams tobulinti, nes gyvena toliau nuo žmogaus ir jo pasaulio naujoves priima labai atsargiai. Kas kita - pilkoji varna, kuri yra pakankamai „civilizuota“, visus metus laikosi prie žmogaus ir jo aplinkoje kaskart įgyja vis naujų galimybių. Ši rūšis yra pakankamai atsargi, tačiau tuo pačiu - įžūli akiplėša, sau tinkamą lesalą ar žvilgantį mažmožį (joks varninis paukštis nepralėks pro šalį jo nepasisavinęs) mokanti pasiimti iš vietų, kurias mes manome esančias labai saugias.
Buvimas greta žmogaus varnoms užtikrina lesalą. Tačiau to nepakanka, tad varnos vis dažniau suka savo lizdus medžiuose visai prie pat pastatų. Dažnai tokiuose lizduose verdantį gyvenimą galima stebėti pro savo langus. Tačiau ar tikrai viskas varnų pasaulyje taip puiku? Žinoma, ne viskas. Jų populiacija, net visai nustojus ją reguliuoti, lieka tokia pati, o kai kur stebimas keistas reiškinys - labai vėlyvas perėjimas. Tradiciškai Lietuvoje varniukai lizdus palikdavo gegužės gale ar pirmomis birželio dienomis. Dabar jauniklių, dar visai nesavarankiškų, tėvus prašančių maisto, galima matyti visą liepą ir rugpjūčio pradžioje. Kas skriaudžia varnas, kad jos gali perėti tik vasarą?
Atsakymo ieškoti toli netenka. Pačiame Vilniaus centre keletą metų teko stebėti pilkųjų varnų poros bandymus išperėti ir užauginti jauniklius. Penktojo namo aukšto lygyje esantis lizdas buvo nesunkiai stebimas, tad jame verdantis darbas (lizdo sukimas, gūžtos rengimas) atrodė labai smagiai. Tačiau per trejetą metų šiame lizde neužaugo nė vieno varniuko - kiaušinius arba jauniklius iš lizdo naktimis pagrobdavo akmeninės kiaunės. Ši rūšis labai sparčiai gausėja, kai kur miestuose ir miesteliuose yra tokia įprasta, kad stebima net dieną. Taigi, pilkųjų varnų (taip pat ir šarkų, kuosų) lizdai pastoviai tikrinami ir jų turinys pagrobiamas. Prie miškų esančiuose kaimuose, sodybose šią reguliavimo funkciją atlieka miškinės kiaunės.
Gali būti, kad esama ir kitų varninių paukščių populiaciją reguliuojančių veiksnių, tačiau pilkajai varnai kol kas daugiausiai įtakos daro kiaunės. Žinoma, mes tam labai neprieštarautume. Tačiau kai plėšrūnės pritrūksta varnienos, įsisuka į vištides, balandines, triušides, jų nuostolius pajaučiame labai skausmingai.