Nors gegužės lieka dar keletas dienų, bet gamtoje pavasario nuotaikos išblėso. Žinia – liko didysis jo kraitis, medžiaga, iš kurios vasara toliau kurs šių metų derlių.
Vasarą pradeda naujų žiedų plazdėjimas. Ar regėjote, kaip pasikeitė pievos, kaip jose lekioja balti kiaulpienių pūkų debesys? Tarp baltų pienių galvelių jau pakilo geltoni vėdrynai, ištįso rausvos žiognagės, žolėje mėlynuoja veronikos. Ypatingą ryškiai geltoną spalvą mūsų kraštovaizdžiui teikia rapsų laukai – dideli jų plotai dominuoja vasaros spalvų pynėje. Tačiau ši spalva – ne iš mūsų gamtos, ji dirbtinė. Akims pailsėti reikia kažko kito – natūralaus ir tikro.
Visą dieną ore mirga vabzdžiai, dabar – jų metas. Bitininkams šios dienos laimingos. Tačiau ir kiti vabzdžiai labai darbingi, užimti savo reikalais. Ne visais jais džiaugiamės. Štai paprastųjų grambuolių skraidymas, kurį Vakarų Lietuvoje vadina vėl labai gausiu, gali būti lemtingas miško sodiniams, kai kurioms mūsų auginamoms daržo kultūroms.
Paklausite, kodėl Vakarų Lietuvoje jų „vėl“ gausu? Taip buvo prieš ketvertą metų, kai prie jūros atvykę poilsiautojai rado vandens išskalautus kalnus žuvusių šių vabalų. Juos teko net rinkti ir išvežti, nuo jų valyti pajūrį. Ar šįmet bus taip pat? Ko gero, ne, nes grambuoliai skraido jau kurį laiką, jų aktyvumas išsitęsė ir vienos dienos skridimo bangos, kuri buvo prieš ketverius metus, nebuvo.
Pievose jau ūgtelėję žiogai – prieš keletą dienų stebėjau dirvinį vieversį, kuris snape nešė lesalo porciją savo vaikams – gal dešimtį mažų žiogelių. Sukruto ir kiti, daug mažesni, ne tokie pastebimi vabzdžiai – amarai.
Pats smagiausias – paukščių pasaulis. Dabar – pats didžiausias jų koncertų garsas, gražiausias grožis.
O pievose gimė stirniukai, mamas jau seka elniukai. Jei rasite tokių ar kitų jauniklių – nelieskite. Jie – gamtos vaikai, turi augti ten, kur gimė.
Už gamtą mes nebūsime protingesni, tad nedarykime klaidų, neneškime gyvūnėlių į namus. Jiems pirmoji vasara turi būti paženklinta tik laimės ženklais.