Gamtos fotografo Vytauto Knyvos teigimu, nuo tos akimirkos, kai vienas iš mažųjų erelio rėksnio jauniklių sugeba pakelti galvą, jis pradeda brolį kapoti snapu.
Taip lizde galiausiai lieka ne daugiau kaip vienas paukštis. Kaip antradienį viešėdami Kaišiadorių miškų urėdijos Būdos miške įsitikino GRYNAS.lt žurnalistai, už Europos Sąjungos lėšas vykdomame projekte dirbančių „Gamtosaugos projektų vystymo fondo“ ornitologų pastangas lengvai aukštyn kojomis gali apversti ir pati motina gamta.
Iš kur šoviniai?
Viename iš didžiulių ąžuolų, kuriame dar prieš porą savaičių patogiai įsitaisęs tupėjo mažojo erelio rėksnio jauniklis, mažylio nebebuvo. Projekto vadovas ornitologas Saulius Rumbutis tik skėsteli rankomis: ereliukas tikrai čia gyveno, tačiau kažkas jį nužudė. Galbūt retu paukščiu pasimėgavo kiaunė. Vos žuvus jaunikliui lizdą apleido ir šioje vietovėje perėję tėvai.
Kitoje vietoje žurnalistus ir gamtininkus aplanko sėkmė - ornitologų seniau aptiktame lizde tupi jauniklis žydromis akimis. Jis su maišu nuleidžiamas žemyn ir turi iškęsti kelias minutes spragsinčių fotoaparatų.
Peržiūrinėdami žurnalistų nuotraukas gyventojai gali pasipiktinti, kad erelis taip drąsiai imamas į rankas. Tačiau gamtininkai nuramina, kad „jo nebeprižiūrės mama“ principas galioja tik žinduoliams.
Paukščiai uoslės praktiškai neturi, todėl po geros valandos grįžusi erelė nė nenujaus, kad sūnus ką tik dalyvavo pirmojoje savo „spaudos konferencijoje“.
Grįžtant miškininkų akys užkliūva už šalia išvartos besimėtančių šovinių. Netrukus Kaišiadorių miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas iš vandens sklidino kanalo ištraukia net tris jų juostas. Kas čia dabar?
Gal į saugomus erelius kėsinasi brakonieriai? Ornitologai ramina, kad Lietuvoje ereliai, jų plunksnos ar kitos kūno dalys neturi paklausos, nėra išprotėjusių kolekcionierių, grobiančių kiaušinius tiesiai iš lizdų.
R. Miliukas svarstė, kad greičiausiai juostos liko nuo Ruklos kariuomenės padalinių pratybų. Gal raginamas vyresniojo bėgti greičiau, karininkas jas pametė, kad būtų lengviau bristi per upelį.
Girininkas teigia, kad apie pratybas miškuose kariškiai praneša, tačiau jos kartais apima didžiulę įvairių miškų teritoriją.
Žurnalistai pastebi, jog miške liko ir kitokių „dovanėlių“. Ten, kur kareiviai greičiausiai buvo prisėdę pasistiprinti, mėtosi įvairios šiukšlės, buteliukai.
Saugomos buveinės - ten, kur daugiausia medienos
„Mes labai priešinomės, kai mūsų plotuose norėjo įkurti ir įkūrė, be abejo, tą „Natura 2000“ teritoriją – Būdos biosferos poligoną. Tuomet buvo aiškinama, kad čia gyvena dvylika porų vapsvaėdžių (kitų plėšriųjų paukščių, mintančių vapsvomis, - red. past.) Kovojome, nes toje vietovėje buvo pagrindinė mūsų mediena – padaryta melioracija, padaryti keliai. Bet niekaip neiškovojome. Biosferos poligoną mums „įbombino“. Vis tik mes suprantame, kad miškas – tai ne tik kubiniai metrai ir pinigai. Kartu tai ir biologinė įvairovė, paukščia ir žvėrys“, - apie santaiką su gamtininkais ir susitaikymą su saugoma buveine kalbėjo Kaišiadorių miškų urėdas.
Jis patikslino, kad saugomų plėšriųjų paukščių buveinių gausa urėdijai nepatinka ne todėl, kad aplink lizdus atitinkamu atstumu negalima kirsti miško, tačiau todėl, kad nuo kovo 1-osios iki rugpjūčio 1-osios dienos miškuose apskritai neleidžiama jokia ūkinė veikla.
„Tai, patikėkite, didelis iššūkis. Praktiškai toje urėdijoje kirtimų negali vykdyti“, - skundėsi urėdas.
Vis tik jis pripažįsta, jog kirtimus galima perplanuoti ir žinant, kuriose vietose yra mažojo erelio rėksnio lizdavietės, taip ir padaryta.
Šiuo metu urėdijoje yra 29 mažojo erelio rėksnio ir 9 juodųjų gandrų lizdai.
Paukštis, kuriuo džiaugtųsi sodininkai
O kodėl tai mažasis rėksnys?
Daktaro disertaciją iš mažųjų erelių rėksnių tyrinėjimų apsigynęs „Lietuvos gamtosaugos projektų vystymo fondo“ ornitologas dr. Rimgaudas Treinys teigia, jog erelis pavadintas mažuoju tiesiog todėl, kad dar yra ir didysis erelis rėksnys.
O šiaip jau šio „mažylio“ išskleistų sparnų ilgis siekia pusantro metro, o sverti jis gali nuo vieno iki 2,2 kilogramo.
„Sovietmečiu buvo labai madinga įžvelgti kokią nors paukščio ar gyvūno naudą. Šiuo požiūriu ereliai rėksniai yra tikrai geri paukščiai, dėl to, kad reguliuoja pelinių graužikų gausą. Taip pat šis paukštis galėtų būti laikomas sodininkų draugu, nes kai trūksta pelinių graužikų, jis valgo daug kurmių ir neša į lizdą. Visi sodininkai pamatę jo nuotraukas (su kurmiu snape, - red. past.) paprastai labai apsidžiaugia. Peri jis brandžiuose medžiuose ir senuose miškuose. Ir kodėl atsiranda tų dirbtinių lizdų poreikis? Tai ne todėl, kad ereliai nemoka sau susikrauti lizdo. O todėl, kad po miško naudojimo – o miškas ir seniau buvo naudojamas, atsiranda labai daug vieno amžiaus medžių. Tie medynai, sakykim, po kirtavietės atsikūrinėja, 50-60 metų medžiai. Tarp jų nėra tokių senų medžių ir tokių storų šakų, kurios išlaikytų sunkius lizdus. Tada lizdas krenta, žūsta jaunikliai, neatsiranda prieaugis“, - dėstė ornitologas.
Mokslininkas atskleidžia, jog ereliai ne tik išlaiko ilgaamžes stabilias poras (nuo 6 iki 10-ies metų su tuo pačiu partneriu, kai patys paukščiai gyvena iki 15-os metų), tačiau, žiemas praleidę karštojoje Afrikoje, grįžta į tą patį lizdą.
Geriausiu atveju jie gali lizdo ieškoti artimiausiuose medžiuose. O čia ornitologai ir padaro daugeliui (net ir patiems ereliams) nepastebimą darbą. Neretai senas, žemyn padribęs lizdas yra atsargiai išimamas iš keliasdešimties metrų eglės ar ąžuolo, sutvirtinamas medinėmis konstrukcijomis ir įkeliamas atgal. Paskridę ereliai pasigroži – „taip gerai praėjusiais metais sukrovėme lizdą, kad po šiai dienai tvirtai laikosi“.
„Dirbtiniai lizdai, galima sakyti, statomi tam, kad kompensuotume žmonių dar anksčiau padarytą žalą. Kad paukščiai galėtų prisitaikyti ir perėti dabartinio intensyvumo (medienos naudojimo prasme, - red. past.) miškuose“, - kalba dr. Rimgaudas Treinys.
Tiek mažai, kad rūšys kryžminasi tarpusavyje
Į Kaišiadorių miškų urėdiją susirinkę žurnalistai juokavo, kad čia gal ir bus ilgaamžių santykių priežastis – penkis mėnesius kruopščiai rūpinęsi savo atžala Lietuvoje, paukščiai likusią metų dalį pasiilsi nuo „šeimyninio gyvenimo“.
„Gamtosaugos projektų vystymo fondo“ ornitologai teigia, jog jei vienas iš erelių negrįžta po žiemos, jo vietą užima kitas paukštis. Šiuo metu netgi pastebėta, jog mažieji ereliai rėksniai poruojasi su didžiaisiais ereliais rėksniais. Nes šios rūšies paukščių populiacija – dar kritiškesnė, nei mažųjų erelių. Mat vienai didžiųjų erelių rėksnių porai išgyventi ir prasimaitinti reikia maždaug Čepkelių raisto ploto pelkės, šiuo metu jų yra likę tik Lenkijos ir Baltarusijos pelkėse.
Hibridai jau turi mažesnius poreikius – jie gali gyventi ir šalia upelių, kitose šlapiose miško vietovėse.
„Patelė dažniausiai yra labai didelė, o patinas - gerokai mažesnis. Įdomiausia, kad jie išaugina jauniklį, pirmos kartos hibridą. Tas išaugęs jauniklis išeina jau tokio vidutinio erelio rėksnio. Bet čia tas pats, kas asilą sukryžminti su arkliu“, - apie didžiųjų ir mažųjų erelių rėksnių poras pasakojo R. Treinys.
Mažųjų erelių rėksnių lizduose daugiausia jaunikliu rūpinasi patelė, tačiau patinas būna atsakingas ir už jos, ir už mažylio mitybą . Šiuo metu (liepos viduryje) jauniklis jau yra gerokai ūgtelėjęs ir lesa lengvai, jam nereikia maisto plėšyti gabaliukais.
Nuskriaustąja puse mėgina pasirūpinti žmonės
Todėl Vokietijoje netgi vykdomi projektai, kuomet vienas iš paukščių paimamas iš lizdo, auginamas inkubatoriuose, vėliau - voljeruose ir galiausiai paleidžiamas į laisvę.
R. Treinys čia turi savo nuomonę - pirmiausia reikia elgtis taip, kad nereikėtų atkūrinėti populiacijos. Mat tai kainuoja didžiulius pinigus ir yra labai sudėtinga.
Šiuo metu vykdydami projektą ornitologai dirba ištisus metus. Pavasarį, pavyzdžiui, ištisas dienas tupi laukuose, kur geras matomumas, su monokliais ir žiūronais.
Išsigandę ūkininkai atbėga tekinomis: ką, permatuojama jų žemė?! Mokslininkai skuba raminti, kad matininkų įrankį primenantis monoklis nukreiptas į dangų, o ne į žemę ir sklypų niekas iš naujo nepadalins.
Svarbiausias šio laikotarpio tikslas - bent apytikriai išsiaiškinti, kuriose vietovėse apsistoja po žiemos grįžę ereliai rėksniai.
R. Treinys pasakoja, jog ereliai teritorijas pasidalina maždaug kaip sodininkai kolektyviniuose soduose. Vienintelis skirtumas tas, jog erelių atveju tarp lizdų turi būti 2-3 kilometrų atstumas.
Artimesnės kaimynystės šie paukščiai nepripažįsta.