„Gamtoje nėra tokios vietos ir laiko, kad niekas nevyktų. Gamta – visą laiką gyva, tik reikia mokėti į ją žvilgtelėti. Pavyzdžiui, nors šiandien neturėjau progos išeiti į gamtą, visą dieną buvau mieste, bet jaučiuosi joje pabuvęs. Grįžęs namo ant gretimo automobilio pamačiau tupinčią kamanę – reiškia, jos jau prabudusios. Čia pat vienas dilgėlinukas praskrido, kitas, varnėnai prieš keletą dienų buvo prie vieno inkilo, dabar jau prie keturių. Kasdien stengiuosi matyti tai, kas pasiekiama aplinkui – kas žydi, kokie augalai kiek paaugo, kokie gyvūnai rodosi, ir visa tai man yra pašėlusiai įdomu“, – teigia S. Paltanavičius.
Laimingiausias gyvenime pasirinkimas
Gamtininkas pasakoja, kad kažkaip specialiai susidomėti gamta jam nereikėjo, kiek save atsimena, visą laiką buvo su gamta, norėjo ją pažinti. Iki pat šios dienos jis gilina kažkada atrastas žinias jomis dalijasi ir sako, kad jam teko vienas laimingiausių pasaulyje pasirinkimų.
S. Paltanavičius sako, kad gamtos pažinimo procesas yra nesibaigiantis, nes neįmanoma gamtoje pažinti visko – pavyzdžiui, vien vabzdžių rūšių Lietuvoje yra apie 30 tūkst. Net ir ne pirmą kartą gamtoje stebimi dalykai pašnekovui teikia begalinį džiaugsmą.
„Prieš keletą dienų buvau Kuršių Nerijoje ir turėjau laimės dar kartą matyti pačią žvirblinių paukščių migracijos pradžią. Pirmą dieną vaikščiodamas mačiau keturis juoduosius strazdus, o jau kitą stebėjau jų ne mažiau kaip porą tūkstančių. Kur dar turbūt dešimtys tūkstančių didžiųjų zylių, ištisi debesys. Giedojo liepsnelės, lygutės, kikiliai traukė, didžiuliai pulkai alksninukų. Per 3-4 dienas pamačiau, kai paukščių nebuvo ir staiga prisipildė. Kai matai visa tai vykstant tavo akyse, tai yra didžiulė laimė“, – sako gamtininkas.
Paklaustas apie mėgstamiausias Lietuvos gamtos vietas, S. Paltanavičius pamini Žuvintą, kuriame jaunystėje yra tekę dirbti, tad iki šiol lankosi su dideliu džiaugsmu. Pavasarį būtinai važiuoja į Pietų Lietuvą, Rūdninkų, Dainavos girias, rasti ir nufotografuoti žydinčias šilagėles – tai daro visą gyvenimą.
„Važiuoju į tokias vietas, kur galima pamatyti praskrendantį erelį, vaikštinėjančias gerves, žoliaujančias stirnas. Einu į paupius, kur auga meškiniai česnakai – žydėdami jie skleidžia nuostabų kvapą. Vaikštinėdamas visada nešuosi entomologinį tinkliuką, juo perbraukiu per žolę ir žiūriu, kas ten pakliuvo, nes nuo pat pavasario labai įdomu – o kas jau juda? Apžiūriu vabzdžius ir paleidžiu“, – vardija jis.
Skirtingi ryšio su gamta lygiai
Pasak S. Paltanavičiaus, puiku, kad vis daugiau žmonių atranda gamtą ir nori joje leisti laiką, tačiau jis atkreipia dėmesį, jog bendrauti su gamta galima skirtingai.
„Jei einate tik pakvėpuoti grynu oru – puiku. Būnate gamtoje, nes jums gera klausyt paukščių čiulbesio, nors ir neskiriate, kas tokie čiulba – irgi puiku. Jeigu žmogų teigiamai „įkrauna“ gamtos džiaugsmas, tai jis vis tiek palaikys gamtą, saugos ją, nes joje jaučiasi gerai. Bet yra ir toks lygmuo, kai atsiranda noras pažinti, o kokie gi čia paukščiai čiulba, kaip jie atrodo. Bent kažkiek pažinęs gamtą žmogus joje patiria visai kitokią būseną“, – sako pašnekovas.
Prieš einant į gamtą, S. Paltanavičius pataria nors kiek pasidomėti, kokie augalai auga toje vietoje, kokius gyvūnus ten galbūt galima pamatyti.
„Aš neįsivaizduoju, ko, pavyzdžiui, žmonės važiuoja į pelkes, neatlikę namų darbų. Ar jie pažįsta pelkės augalus? Jei ne, tai tada tas ėjimas per pelkę bus toks pat, kaip ėjimas miesto parko takeliu. Nes eiti į gamtą nepasidomėjus ja – tai kaip eiti į biblioteką nemokant skaityti. Labai puiku, kad pas mus saugomose teritorijose yra įrengti pažintiniai takai – jau tai žmonėms yra puikus paruoštukas, pagalbinė priemonė su pakankamai informacijos“, – įsitikinęs gamtininkas.
Pažinti gamtą moko ir Lietuvos nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose veikiančios devynios gamtos mokyklos. Pasak vienoje jų dirbančio Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos geografo Gintauto Kibirkščio, visi žmonės individualūs ir gamtoje tai taip pat atsiskleidžia. Yra vaikų, kurie labai mėgsta išvykti į gamtą, pamatyti, sužinoti, pajusti ją ir patį save atrasti gamtoje, o yra ir tokių, kurie visiškai nenori niekur eiti.
„Vaikus galima sudominti gamta bendra pamoka, praktinėmis veiklomis, ekskursija su kitais draugais – tai juos įtraukia į buvimą gamtoje ir jos pažinimą. Manau, kad be mokėjimo pažinti gamtą, be patirties būti gamtoje, be gamtos pajautimo džiaugsmo ir rūpesčio dėl gamtos pilnavertė žmogaus psichologinė bei fizinė raida vykti negali“, – sako G. Kibirkštis.
Praktika yra raktas į susidomėjimą
Marcinkonių kaime įsikūrusioje Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokykloje apsilankę vaikai leidžia laiką aplinkiniuose miškuose, pelkėse šalia Marcinkonių kaimo arba Čepkelių raiste, vyksta prie Dorupio upelio, Grūdos upės, Ūlos akies ir Bobos daržo šaltinių.
G. Kibirkštis pasakoja, kad skirtingo amžiaus vaikams skirtų edukacijų metu jie išmoksta pažinti genį, jo maitinimosi ir gyvenimo ypatumus, ieško miške jo kalvės, uokso, tiria kankorėžius, pušų sėklas, skirtingo amžiaus pušis, jų parametrus, sužino, kaip atsiranda ir vystosi pelkė, tiria jos durpių klodą, vandenį, augalų paplitimą pelkėje, matuoja upelių debitą (nuotėkį).
„Vaikai, sužinoję apie Dzūkijos nacionaliniame parke, saugomoje teritorijoje, esančias gamtines vertybes – čia išlikusiame kraštovaizdyje esančius smėlynus, miškus, natūralius upelius, upes, šaltinius, augalijos ir gyvūnijos pasaulį – pajunta, kad gamta yra įdomi. Man, kaip mokytojui, dirbusiam ir bendrojo lavinimo mokyklose, įsimintini ir mokinius lydinčių pedagogų pastebėjimai, kad veiklose gamtoje aktyviai dalyvauja ir tokie vaikai, kurie įprastinėse pamokose būna mažai motyvuoti. Darau išvadą, kad pamokos gamtoje suteikia galimybių visiems geriau pažinti vieni kitus ir pačius save“, – teigia jis.
Paklaustas, kaip galima gamta sudominti vaikus, nemėgstančius būti lauke ir mieliau besirenkančius leisti laiką internete, gamtininkas S. Paltanavičius taip pat akcentuoja praktikos svarbą.
„Mes dažnai nerandame rakto, o raktas yra praktika, praktika ir dar kartą praktika. Jeigu eisime su vaikais per smėlynus ir tik kalbėsime, kad čia auga viržiai, kurie turi turėti labai ilgas šaknis, nes vanduo yra labai giliai – vaikams nebus įdomu. Reikia kartu su vaikais imti kastuvą ir atsargiai, kaip archeologai, kasti šone viržio, po truputį atidengiant šaknis, ir taip aiškintis, kodėl šaknys taip giliai. O gal kas nors iš vaikų pasiūlys kastis iki vandens? Nevalia sakyti „ne“, o imti ir kasti, kad ir tris valandas, kaip barsukai, kol vanduo pasirodys arba ne, vėliau, aišku, užkasant duobę. Taip be jokios teorijos vaikai gauna neįkainojamą gamtos pažinimą“, – sako S. Paltanavičius.