Taip, beje, būna gana dažnai, o kaip kam pavyksta visada – turiu omenyje tuos, kurie, ėmus medžiams sprogti, klausia, kada prasidės pavasaris. Tai ne juokai, nes tokie atvejai rodo jau ne vien poelgį, prarastą pavasario pusę, bet ir gebėjimą ką nors pastebėti, užfiksuoti.
Siūlau kreiptis į gamtą ir pavasarį – gal dar nutversite jo šiek tiek, to ankstyvojo. Rytų Lietuvoje, žinoma, balandžio vidurys dar nėra žydėjimo metas, čia galėsite kai ką rasti iš ankstaus gamtos darbymečio – pradedančias kilti dilgėles, dar žydinčias žibuokles, vištapienes, rūtenius. Kitur jie jau pačiam pakilime ar net vešliausioje savo fazėje. Šiltosiomis dienomis juos lankė bitės, kamanės ir drugiai, musės – patys kai ką skanaus juose rado ir atliko šventą darbą – apdulkino žiedus, suteikė malonę užmegzti sėklas, vaisius.
Dažnai kamanės po žiedus skraido pakankamai žvarbų metą, kai temperatūra tik šiek tiek pakilusi virš nulio. Pūkai, saugantys kamanę nuo šalčio, yra dar ne viskas – pasirodo, ji gali taip darbuotis sparnais, kad nugarėlės temperatūra beregint pakyla 10 laipsnių. Ko skuba kamanės? Joms gyvuoti skirta penketas mėnesių, o viską pradėti tenka vienišai peržiemojusiai motinai.
Štai ji pati suras vietą lizdui, viena sulipdys pirmas kelias korio akeles, sudės kiaušinėlius ir maitins iš jų išsiritusias lervutes. Apie 10-12 naujų kamanių, gerokai mažesnių už motiną, išsiris gegužę, tada šeima jau galės darbuotis sutartinai, pasiskirsčiusi darbus. Vasaros pradžioje dažname kamanių lizde būna ne mažiau 100 individų.
Prieš gerą savaitę dar visur baltavo sniegas. Žinoma, jis nieko gero nelėmė, tik suteikė žemei drėgmės, o jos visada reikia. Kuo galėjo būti pavojingas nors ir trumpas, bet kai kur – pakankamai svarus žiemos sugrįžimas? Iš tikro, jis buvo svarus, nes lūžo sunkaus sniego neišlaikiusios medžių šakos, buvo išlankstyti gana gležni rūteniai, prie žemės „priplotos" vištapienės. Kai kur jie atsities, nors – ne visur.
Paukščiai į sniegą, gausiau iškritusį Rytų Lietuvoje, reagavo gana ramiai – apsnigtuose lizduose stoviniavo baltieji gandrai – kai kur pavieniui, kitur jau poromis. Ir pempės tupėjo lizduose sniege – tokiu metu buvo labai paprasta suskaičiuoti lizdus, esančius, sakykime, viename dirvone ar želmenų lauke.
Pulkai kikilių leidosi ant kelių, skubėjo pakilti prieš pat atskriejančias mašinas... ne visi spėjo tą padaryti. O labiausiai nustebino dirviniai vieversiai – čiulbėjo, čireno sau virš snieguotų laukų ir – ką tu jiems! Tačiau per pietus sniegas nutirpo – sakytum, lyg jo išvis nebuvę... Sutarškė snapais gandrai, pragydo kikiliai... pavasaris!
Nelaukime pavasario, jis jau prie savo vidurio. Nebandykime svarstyti, matuoti vieną ir antrą jo puses, nes jos ir negali būti vienodos, negali viena kitą kaip nors nusverti. Dabar jau žvalgysimės žalumos, šilumon grįžtančių paukščių. Gerkime žiedais kvepiantį orą, kramtykime dilgėles, džiaukimės paukščių giesmėmis. Pavasaris toks ir liks, jo chrakaterio niekas nepakeis. Tačiau mums kitokio pavasario ir nereikia, tiesa?