Sklypas išpirktas už fondo rėmėjų bendruomenės lėšas bei dalį fondo bendraįkūrėjui režisieriui Mindaugui Survilai 2021 m. įteiktos Prezidento Valdo Adamkaus muziejaus-bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo aplinkosaugos premijos.
2021 m. „Sengirės fondo“ biologai atrinko vertingiausius Lietuvos miškus, vienas jų – sklypas Aukštaitijos regione. Archeologinės ir kraštovaizdžio reikšmės miško masyvas pasižymi stačiais Viešos upės šlaitais ir raguvomis, papuoštomis savaiminiais virtėlių tilteliais. Itin raižytas sklypo reljefas leido išsaugoti ir mišką, kadangi jame buvo nepatogu vykdyti kirtimus.
Išpirktame sklype pirmą kartą apsilankiusi botanikė dr. Jurga Motiejūnaitė iš karto aptiko net 5 indikatorines kertinių miško buveinių rūšis: kerpes smulkiąją raupuotę (Pyrenula nitidella), baltąją akrokordiją (Acrocrodia gemmata), leopoldo reichlingiją (Reichlingia leopoldii), kerpsamanę riestalapę raguotę (Nowellia curvifolia).
Viena iš sklype atrastų rūšių – kuokštinė žievytė (Sclerencoelia fascicularis) – labai retas grybas, aptiktas tik vieną ar du kartus Lietuvos istorijoje.
Viename sklypo ąžuolų sukrautas plėšriojo paukščio lizdas. Todėl, siekdamas apsaugoti plėšriųjų paukščių gyvenimą ir nedrumsti perėjimo laikotarpio, kurio metu itin svarbu, kad paukštis nepaliktų lizdo ir dėtis nežūtų, biologiškam trikdymui jautrių išpirktų miškų koordinatėmis fondas dalinsis tik su tyrimais atliekančiais profesionaliais biologais.
Saugomame sklype apsilankęs fondo mokslininkas ornitologas dr. Rimgaudas Treinys įvertino, kas galėtų būti lizdo šeimininkai. „Lizdą sukrovusi rūšis šiuo metu neaiški, bet lizdavietė tinkama suopiui ar į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktam mažajam ereliui rėksniui. Lizdas gali būti užimtas dar ir šį sezoną, bet kokiu atveju ateityje tikrai gali būti naudojamas kurios nors rūšies poros. Lizdavietės būklė gera ir gali būti tokia ilgą laiką.“
2016 m. vienas fondo mokslininkų, ekologas dr. Darius Stončius, sklype atrado ir naują I tūkstantmečio po Kr.-II tūkstantmečio pradžios piliakalnį, kuris pripažintas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Atradus piliakalnį, buvęs sklypo savininkas norėjo viename miško šlaite pagražinti paveldą, nupjaudamas keletą sausų medžių pietinėje sklypo dalyje. Tačiau daugelis nukirstų medžių taip ir liko ten gulėti ir maitinti tikruosius senųjų miškų gyventojus – vabzdžius, grybus, kerpes, ir t.t. Vis dėlto, „Sengirės fondo“ išsaugota žmogaus veiklos nepaliesta didžioji miško dalis po truputį virs tokia sengire, kokia galimai buvo piliakalnio atsiradimo laikais.
Išpirktam sklypui taip pat suteiktas vertingas kertinės miško buveinės statusas. Tai reiškia, kad sklype yra mažai ūkinės veiklos paliestas ir toliau neliečiamas miškas, kuriame gausu sausuolių ir virtėlių bei specifinių rūšių. Jame išskirta Europos Bendrijos svarbos „Griovų ir šlaitų miškų“ buveinė, rodanti, kad toje kertinėje buveinėje augantis miškas pasižymi specifinėmis rūšimis.
„Šis sklypas ypatingas tiek biologine, tiek kultūrine prasme.
„Sengirės fondui“ buvo itin svarbu ne tik išsaugoti uikalų mišką bei kultūros paveldu laikomą piliakalnį, bet pratęsti buvusio miško savininko šeimos, kuri, grįžusi po tremties į Sibirą, atsiėmė miško sklypą ir jį globojo, palikimą. Džiaugiuosi daugeliu lietuvių, kurie skyrė paramą praėjusiasi metais ir kurių dėka pavyko išsaugoti dar vieną miško plotelį ateities kartoms“, – teigė fondo bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.
„Sengirės fondas“ nuo kirtimo išsaugojo jau beveik 50 ha dydžio senųjų Lietuvos miškų plotą. Dalis sklypų buvo padovanoti, kiti – išpirkti fondo bendruomenės paramos dėka.