Pastebėtos sovietmečiu
Kaip teigiama moksliniuose šaltiniuose, urvinė antis gyvena visoje Europoje, nuo Skandinavijos šiaurėje iki Ispanijos, Italijos ir Graikijos pietuose, Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Užkaukazėje, Kazachstanebei Mongolijoje, tačiau neperi Slovakijoje, Šveicarijoje, kai kuriose Balkanų šalyse.
Lietuvoje urvinė antis pirmą kartą pastebėta 1966 metais smėlio salose ties Atmatos žiotimis. Tąkart ten buvo aptiktas tik vienas šios rūšies paukštis, tačiau 1975 metais balandį prie Ventės rago pastebėtos jau dvi urvinės antys. Netrukus, birželį, taip pat Ventės rage užfiksuotos jau išsiperėjusios urvinės antys. Dar po kelių dienų mariose, netoli Pervalkos, stebėtos dvi poros
urvinių ančių su jaunikliais, kurios vedėsi net po 9 jauniklius.
Vėliau urvinės antys Lietuvoje pradėtos pastebėti vis dažniau. Yra duomenų, kad 1979 metų antroje vasaros pusėje matyti pulkai Nemuno deltoje (15 paukščių), o 1980 metais – 8 urvinės antys. 1981 metais fiksuota 18 paukščių 6 km ruože tarp Lydumo rago ir Preilos. 1981 m. birželio pradžioje tarp Preilos ir Pervalkos stebėtos trys poros su jaunikliais. 1982 m. tose pat vietose matytos keturios poros su jaunikliais. 1984 m. pora su jaunikliais stebėta Kintų žuv. tvenkiniuose. Pagal šiuos duomenis skaičiuojama, kad Lietuvoje kasmet perėjo 12–18 porų (8 – 10 iš jų – Kuršių nerijoje).
Daugiausia – Kuršių nerijoje
Laikui bėgant urvinių ančių populiacija tik gausėjo. 1988 m. iš viso aptikta 115 paukščių (iš jų 36 jaunikliai). Kaip ir kasmet, daugiausia jų buvo Kuršių nerijoje. Nuo Pervalkos iki Preilos laikėsi 36 subrendusios antys ir 21 jauniklis, o nuo Pervalkos iki Juodkrantės – 18 paukščių. Rytiniame
Kuršių marių pakraštyje, tarp Klaipėdos ir Drevernos, stebėta 14 urvinių ančių.
XX a. pabaigoje buvo skaičiuojama, kad perinčią populiaciją sudaro apie 50 porų. Nors daugelis urvinių ančių gyveno Kuršių mariose, perinčių porų buvo rasta ir Slengių ir Kalvių žvyro karjeruose,Klaipėdos rajone, trejus metus (1987 – 1990) – 2 poros perėjo prie Kauno marių, o 2011 m. šių paukščių su jaunikliais rasta Žuvinto rezervate.
Šiuo metu, kaip pasakoja Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys, Lietuvoje skaičiuojama 30, o geresniais metais ir 40, perinčių urvinių ančių porų. Anot pašnekovo, urvinės antys – vandens paukščiai, kurie lizdus suka atokiau nuo žmonių.
„Buvo toks atvejis, kad urvinė antis perėjo garaže, kurio durys buvo truputį pradarytos. Ji ten susitaisė lizdą ir perėjo. Paprastai urvinė antis peri po medžių šaknimis, lapių, barsukų ar kitų gyvūnų urvuose“, – prisimena ornitologas.
Urvinės antys peri pavasarį, o birželio viduryje jau vedžiojasi jauniklius. Kaip pasakoja V. Jusys, kartais šių paukščių Lietuvoje pastebima ir žiemą, tačiau yra duomenų ir apie urvines antis užsienio šalyse.
„Yra pastebėtų urvinių ančių ir žiemos metu, tačiau šiaip viena šios rūšies ančių, sužieduota Lietuvoje, buvo pastebėta Didžiojoje Britanijoje“, – tvirtina ornitologas.
Latvijoje urvinė antis pirmą kartą aptikta perinti 1973 m., o apie 2000 m. šalyje jau registruota 50–60 perinčių porų. Migracijų metu kartais stebimos beveik 200 paukščių sankaupos. Pajūryje labai retai registruojami urvinių ančių stebėjimai ir žiemos mėnesiais. Estijoje kasmet peri 800 – 1000
porų, Suomijoje – iki 400 porų. Iš kaimyninių šalių gausiausiai urvinė antis paplitusi Švedijoje – ten peri iki 8000 paukščių porų. Lenkijoje kasmet registruojama apie 120 – 140 perėjimo atvejų. Baltarusijoje rūšis kol kas reta, užfiksuota vos daugiau nei 10 stebėjimų ir 1 veisimosi atvejis.
Populiacija mažėja
Dėl mažėjančios urvinių ančių populiacijos mūsų šalyje, šie paukščiai yra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Kaip jau buvo minėta, šalies urvinių ančių populiaciją sudaro 30 – 40 porų (kai kuriuose šaltiniuose – 50), iš kurių apie 80 proc. peri Kuršių nerijoje, o kitos – rytinėje Kuršių marių pakrantėje.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus biologė Jūratė Zarankaitė pasakoja, kad pastaraisiais metais urvinių ančių skaičius Kuršių nerijoje gerokai sumažėjęs. Anot jos, tai gali lemti įvairios priežastys: plėšrūnai, nesėkmingi bandymai užauginti jauniklius. Jeigu peri šalia pakrantės, tai jų kiaušinius gali suėsti audinės, kiaunės, šeškai, lapės.
Šie paukščiai peri sausumoje, tačiau, kai išsirita jaunikliai, mėgsta smėlėtas pakrantes, o jų palei Kuršių marias labai mažai. Anot J. Zarankaitės, pastaruoju metu Kuršių nerijoje išplito nendrynai.
„Pavasarį, migracijos metu, pas mus, Kuršių marių pakrantėje, susirenka apie 50 urvinių ančių, ten jos ieško porų, dėtuvių. Bet vėliau, sėkmingai išperėjusių,būna labai mažai, priklauso nuo metų, bet apie dvi – tris poras. Prieš dvidešimt metų buvo kur kas daugiau. Apie 11 porų net su jaunikliais.
Įrengiamos specialios dėtavietės
Siekiant apsaugoti dar likusias urvines antis ir gausinti jų populiaciją, gamtosaugininkai ėmėsi iniciatyvos ir urvinių ančių buveinėse įrengė dirbtinių dėtaviečių. Kaip pasakoja V. Jusys, tai paprastos medinės dėžės, kurios buvo įkastos į žemę, tarsi urvas, kur antys galėjo perėti kiaušinius. Tokią apsaugos priemonę naudojo ir kitos valstybės, pavyzdžiui, Olandija. Tačiau, anot J. Zarankaitės, Kuršių nerijoje pastebėta, kad mažai tokių dirbtinių lizdaviečių buvo užimta.
„Mėginome daryti dirbtines dėtavietes, tačiau visos jos nebuvo užimtos, nes, matyt, jos turi pakankamai natūralių dėtaviečių, tiesiog nepavyksta joms turbūt sėkmingai išperėti“, – mano biologė.
Gamtosaugininkai prašo gyventojų, pastebėjus urvinę antį ar jos lizdą, nebaidyti šių paukščių, neardyti jų dėtaviečių. Geriausia iš toli pasigrožėti šiuo unikaliu gamtos sutvėrimu ir jo negąsdinti. Kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, urvinė antis yra svarbi gamtos dalis, be kurios suirtų visą ekosistema.