Peri atvirose vietose
1959 metais suformavusios Antalieptės marios per 65-erius metus tapo namais daugeliui paukščių. Specialistai čia jų yra suskaičiavę net 138 rūšis, o perėjimo metu prieglobstį mariose ir jos pakrantėse randa 20 paukščių rūšių.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistė Austėja Jasinskytė sako, kad Lietuva yra miškų zonoje, todėl nešienaujamos pievos užželia krūmais, o paskui – ir medžiais, todėl paukščiams, kurie peri atvirose buveinėse, perėjimui ima trūkti vietų. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, kai kuriuose Gražutės ir Sartų regioninių parkų ežeruose ekologai kasmet upinėms žuvėdroms įrengia specialius plaustus.
Specialistai teigia, kad kai kurios paukščių rūšys pasirenka perėti atvirose vietose todėl, kad sekliose vandens telkinių pakrantėse, smėlio ar žvyro salose, pievose ar pelkėse ne tik lengviau pastebėti artėjančius plėšrūnus ir apginti kiaušinius ir jauniklius, bet ir yra daugiau vietos lizdams, paukščiai gali perėti kolonijomis, o tai suteikia galimybę dar geriau apsiginti nuo plėšrūnų.
Be to, tokios buveinės dažnai yra arti vandens telkinių, o ten lengva rasti maisto – žuvų, bestuburių, vabzdžių.
Apsigyveno prieš keliolika metų
1,1 hektaro dydžio Paukščių saloje paukščiai apsigyveno prieš keliolika metų, kai ekologai joje išpjovė krūmus ir pradėjo salą kasmet šienauti. Iš pradžių specialistams atrodė, kad jų darbas veltui, tačiau vieną pavasarį salą surado rudagalviai kirai. Nuo to laiko, kirų kolonija didėjo. Užpernai čia perėjo net 500 porų. Deja, pernai dėl ištikusio paukščių gripo daug kirų žuvo. Dabar kolonija palengva atsikuria.
Ekologė A. Jasinskytė sako, kad kirai nėra saugomi paukščiai, tačiau šalia jų glaudžiasi kiti retesni vandens paukščiai, kuriems didelis kirų būrys padeda apsiginti nuo plėšrūnų. Tarp šių paukščių yra upinės žuvėdros ir į Raudonąją knygą įrašyti paprastieji griciukai. Tai – ilgomis kojomis ir tiesiu ilgu snapu, maždaug karvelio dydžio paukščiai. Griciuko patelei priklauso ilgiausio skrydžio rekordas. Stebimas paukštis iš Naujosios Zelandijos be atokvėpio nuskrido į Aliaską. Iš viso ore paukštis išbuvo 9 paras ir nuskrido 11 668 kilometrų.
Šioje saloje gyvena ir kiti Raudonosios knygos paukščiai. Raudonkojis tulikas lizdą suka duobutėje, kurią iškloja sausų žolių stiebeliais. Sudeda 4 kiaušinius ir dienomis peri abu porelės nariai, o naktį – tik patelė. Tuo tarpu kitas Raudonosios knygos paukštis gaidukas elgiasi kitaip. Lizdą negilioje duobutėje įruošia ir sudžiūvusių žolių stiebeliais iškloja patelė. Ji sudeda 3–4 kiaušinius, kuriuos peri tris savaites ir kol peri, yra beveik bebalsė, tik susijaudinusi neramiai skraido, nusileidžia ant žemės ir lyg viliodama priešą greitai bėgioja.
Ekologė sako, kad salą šie paukščiai, tikriausiai, pamėgo dėl to, kad čia nėra žemės plėšrūnų – lapių, kiaunių, usūrinių šunų...
Kasmet, rugpjūčio antrojoje pusėje, salą šienauja Gražutės regioninio parko grupės darbuotojai. Jie nupjauna ne tik žolę, bet ir išpjauna krūmų atžalas, o visą nupjautą augmeniją sugrėbia į salos kraštus, kad liktų kuo mažiau organikos ir ji pūdama netręštų dirvožemio.
„Geriausiai šį darbą padarytų kelios avelės ir ožkos. Jau tariamės su ūkininkais kaip saloje apgyvendinti šiuos gyvulius“, – sako Gražutės regioninio parko grupės patarėjas Vytautas Eidėjus.
Turi svajonę
Gražutės regioninio parko darbuotojai turi svajonę – ant kranto jie nori įrengti apžvalgos platformą, kad į marias galėtų dairytis ir sveikieji, ir judėjimo negalią turintys žmonės. Priešais Paukščių salą, Polivarko kaime, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija turi suformuotą sklypą, nuo kurio atsiveria puiki marių ir salos panorama.
Gamtininkai ketina visuomenei rengti edukacijas, paukščių pažinimo kursus, paruošti ornitologinius maršrutus, išleisti Aukštaitijos paukščių gidą.
Yra 52 salos
Antalieptės marios susiformavo, kai buvo patvenkta Šventosios upė, kad Antalieptės hidroelektrinėje būtų galima gaminti elektrą.
Tada vietovės kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė. Kur buvo kaimai, slėniai ir kalvos, dabar tyvuliuoja vanduo.
Septynis metrus pakilęs vandens lygis užliejo 26 ežerus, iš kurių didžiausias – Dusetas buvo 519 hektarų ploto.
Šventosios vandenims užliejus slėnius, susiformavo įlankos ir pusiasalių virtinės, o buvę aukščiausi kalnai virto salomis. Dabar mariose yra 52 salos.
Prieš užliejant marias, iš būsimo dugno iškelti 226 statiniai, iš jų 44 – gyvenamieji namai, 60 pirčių, 2 vandens malūnai ir net Kruopelių cerkvė. Buvo išskirsti beveik 400 ha miškų. Po vandeniu liko ir dalis Šventosios vagos.
Šitaip suformavo reto grožio antrasis pagal dydį Lietuvoje po Kauno marių, dirbtinis vandens telkinys.
Antalieptės marių plotas – net 1911 hektarų, o ilgis – nuo Antalieptės miestelio iki Bikėnų yra 16 kilometrų.
Dabar, jei norėsite apžiūrėti Antalieptės marias, pakrantėmis teks nuvažiuoti 168 kilometrus. Pakeliui yra įdomių gamtos ir kultūros paminklų.
Marios – rojus ne tik paukščiams, bet ir vandens turistams, mat marios per upes susisiekia su kitais ežerais, mariose galima plaukioti valtimis, burlentėmis, jėgos aitvarais. Marias mėgsta žvejai, nardytojai.
