Jis kartu su kolegomis 4,5 metų vykdė stebėjimą, kurio metu buvo inventorizuojamos mažųjų erelių rėksnių lizdavietės.
Ereliai nyksta dėl gero žmogaus gyvenimo statybos
Anot V. Treinio, šiuo metu didžiausias mažųjų erelių rėksnių tankumas yra Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje, kur vyrauja šlapi, derlingi miškai, kur yra brandžių medynų ir tinkamų vietų ereliams maitintis ir ieškoti grobio – pelėnų, varlių, mažų paukščių. Šių erelių gausa išsiskiria Joniškio, Šiaulių, Pakruojo, Biržų, Ukmergės, Kėdainių, Kauno rajonai.
Iš nemalonių patirčių, įvykusių stebėjimo metu, pašnekovas minėjo Laimo ligą, kuria, deja, teko jam ir kolegai užsikrėsti, nes daugybę valandų teko praleisti miškuose, inventorizuojant mažųjų erelių rėksnių lizdavietes.
„Kaimyninės šalys irgi turi panašų erelių tankumą kaip ir mūsų. Mes, Baltijos šalys, ir dar kelios aplinkinės pasaulyje sudarome nedidelį branduoliuką, kur dar tų mažųjų erelių rėksnių yra gausu. Pasaulio ir Europos masteliu šie paukščiai yra nykstantys, jie yra nepalankioje apsaugos būklėje. Pavyzdžiui, Vokietijoje per paskutinius 100 metų išnyko 90 proc. mažųjų erelių rėksnių, to priežastys buvo labai paprastos – industrializacija, intensyvėjantis žemės ūkis, miestų plėtra, miškų naudojimas, melioracija. Gero žmogaus gyvenimo statyba“, - mažųjų erelių nykimo priežastis trumpai išvardijo R. Treinys.
Ar su eglėmis išnyks ir ereliai?
„Padarėme keletą pataisymų teisiniuose dokumentuose, kurie iš esmės optimizuoja miško naudojimo ir apsaugos santykį. Radome tam tikrų netikslumų, sakykime, kai kur apsaugos režimas buvo gerokai griežtesnis, nei reikia tai rūšiai išsaugoti, taigi tai buvo įteisinta dokumentuose.
Biologas taip pat paminėjo, kad mažųjų erelių rėksnių lizdų inventorizacijos metu buvo pastebėta, kad šie paukščiai daugiausiai lizdų suka eglėse, antri eina – beržai, toliau – ąžuolai ir juodalksniai.
Lietuvos gamtos fondo direktorius Edmundas Greimas, dalyvavęs pristatyme, uždavė klausimą, ar eglių išnykimas, kuris prognozuojamas radikaliausiame klimato kaitos scenarijuje gali reikšti pražūtį ir mažiesiems ereliams rėksniams.
„Pagal radikalų klimato kaitos scenarijų yra prognozuojama, kad iki šio šimtmečio pabaigos vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje pakils maždaug keturiais laipsniais ir eglei kaip rūšiai iškils rimtas pavojus. Ji praktiškai gali išnykti. Ar erelis sugebėtų adaptuotis, ar tai nebūtų limituojantis veiksnys? - diskusijos metu klausė Lietuvos gamtos fondo direktorius E. Greimas.
„Jeigu pažiūrėtume geografiškai, mažųjų erelių rėksnių gyvenamasis arealas eina nuo Graikijos iki Turkijos. Piečiau esančiose šalyse dominuoja lapuočių miškai – ąžuolas, bukas, kietalapiai lapuočiai, taip pat beržai, juodalksniai. Mūsų regione, rytų Lietuvoje dominuoja eglės – 60-70 proc. mažųjų erelių rėksnių lizdaviečių yra būtent šiuose medžiuose. Šiaurės Lietuvoje beržas ir ąžuolas sudaro apie tris ketvirtadalius šių paukščių lizdaviečių. Žinant tai, kad pietų arealo ereliai lizdavietėms naudoja ir lapuočių miškus, jūsų minima problema turbūt būtų menkiausia. Svarbiausia, kad vietoje eglių augtų kažkas kitas, jeigu jau jos išnyktų ir vietoje jų nieko nebebūtų, būtų didžiulė skylė. Bet jeigu vietoje jų augtų beržas, ąžuolas ar juodalksnis, iš esmės nebus problemos“, - patikino R. Treinys.