Gamtininkas Selemonas Paltanavičius teigė, kad nuotraukose yra vikriojo driežo patinėlis. Pavasarį kai kurie šios rūšies driežų patinėliai būna žalsvi, ta spalva nespėja išblukti ir iki vasaros galo.
„Vikrusis driežas - įprasta mūsų miškų rūšis, mėgstanti atvirus, saulėtus medynus. Driežai slapstosi po nuvirtusiais medžiai, urveliuose, po kelmais. Mėgsta šildytis saulėje. Medžioja vabzdžius. Tačiau ir patys yra medžiojami, todėl turi vieną svarbią savybę - jų uodega gali „nulūžti“. Todėl jeigu plėšrūnas bando roplį nutverti už uodegos, paprastai lieka be grobio. Uodega atauga, tiesa - būna trumpesnė, buka. Mums driežų, kaip ir kitų laukinių gyvių, nederėtų gaudyti“, - sakė S. Paltavičius.
Vikrusis driežas yra rudas, išmargintas išilginėmis juostomis. Patinai, poravimosi sezono metu (balandį – gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros. Vikriojo driežo ilgis (su uodega) gali būti daugiau nei 20cm. Šie driežiukai gali išgyventi iki 12 metų. Tai vienintelis Lietuvoje gyvenantis driežas, kuris deda kiaušinius.
Saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui. Dėl tokių buveinių sunykimo vikrusis driežas Europoje nyksta ir todėl yra saugomas pagal Buveinių Direktyvos IV priedą.