Tai yra žalioji rupūžė (lot. Bufotes viridis). Šios rupūžės viršutinė kūno dalis išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Jos užauga 4–12 cm ilgio. Plėšrios. Didžiąją mitybos raciono dalį sudaro įvairūs vabzdžiai, voragyviai, smulkūs moliuskai ir kiti gyvūnai, kuriuos varliagyvis tik gali praryti.
Kažkodėl žmonės dažnai linkę manyti, kad rupūžės (ir apskritai varliagyviai) yra sodo kenkėjai, nes maitinasi daržo gėrybėmis (braškėmis, salotomis ir t.t.), bet taip nėra. Visi varliagyviai yra plėšrūnai ir augalinės kilmės ėdesio neėda.
Rupūžes dažnai galima aptikti daržuose kaip tik bandančias padėti sodininkams! Jos nurenka įvairius vabzdžius, vikšrus ir lervas, kurie kėsinasi į sodininko gėrybes. Todėl šias rupūžes bei kitus varliagyvius reikia globoti. Jos – natūralus priešas daugumos taip nemėgstamų uodų, erkių, vikšrų, sraigių ir šliužų.
Šios rupūžės yra aktyviausios nakties metu. Šį paros laiką jos pasirenka ir maitinimuisi. Dieną praleidžia urveliuose arba medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose (kartais į juos įkrenta ir nebegali ištrūkti, todėl varliagyvį reikėtų išnešti).
Šios rupūžės labai atsparios sausam klimatui ir sausroms. Iš Lietuvos saugomų varliagyvių rūšių žaliosios rupūžės geriausiai prisitaikiusios gyventi netoli žmonių – kartais šios rupūžės apsigyvena netgi šiltnamiuose!
Vis dėl to, kaip ir kitos retų varliagyvių rūšys, žaliosios rupūžės nyksta dėl tinkamų buveinių naikinimo ir fragmentacijos. Nors žaliosios rupūžės matomos pakankamai dažnai, tačiau Lietuvos raudonojoje knygoje jos yra saugomos 4 kategorijoje. Apie jų paplitimą ir gausumą mūsų šalyje trūksta duomenų.
Jeigu ir jūs pamatėte nepažįstamą paukštį, roplį, augalą ar grybą, siųskite nuotraukas redakcijai el. paštu grynas@grynas.lt ir gaukite atsakymą tiesiai iš gamtininko.