GRYNAS.lt jau rašė: Prof. R.Kazlauskas: savo laidas skyriau vaikams, kad iš jų neišaugtų brakonieriai
Nuostabių orchidėjų kolekcijos apsuptyje, šalia didžiulės žvynuotos oranžinės iguanos ir daugybės dėžučių su įvairiausiais vorais, profesorius papasakojo apie savo mokslininko karjerą, keliones po visą pasaulį ir pomėgius, įskaitant ir piešimą. Iš tiesų, biologas turi mokėti tiksliai atvaizduoti jo tiriamą fauną, bet tai neapriboja fantazijos. Ant svetainės sienos kabo įvairūs paveikslai- vienas, kuris vaizduoja vieną spalvingiausių Lietuvos paukščių tulžį, ne nupieštas, o meniškai sudėliotas iš drugio sparnų, turinčių ypatingą lyg smaragdas blizgesį; kitas, iš paukščio plunksnų, iliustruoja vieną gražiausių upelių Lietuvoje, kur šniokščiantis vanduo putoja tarp medžio šakų ir skalauja žalsvus bei raudonus akmenis. Profesorius kadaise rinkdamas medžiagą savo disertacijai ištyrė kone visą Lietuvos hidrografinį tinklą ir grožėjosi mūsų krašto upėmis bei upeliais.
Išsiruošiau ir aš ieškoti vieno iš gražiausių Lietuvos upelių. Netoli Vilniaus, Trakų rajone, nuo Didžiulio ežero iki Neries teka Saidė (Moluvenė). Iš tiesų upelis reto grožio, seklokas, bet sraunus. Tą dieną jame pliuškenosi ančių pora. Saidės žemupyje galima rasti šimtamečių ąžuolų- manoma, kad senovėje šioje vietovėje augo ąžuolų giria, laikyta šventa (alku). Apima ramybė einant pro skarotas egles, orias pušis, baltakamienius beržus. Miške galime rasti daug įspūdingo dydžio dar nuo ledynmečio pasilikusių riedulių. Yra keletas informacinių stendų.
Upelis teka pro Stirnių piliakalnį, pavadintą taip pagal netoliese esantį kaimelį. Piliakalnio kalvos šlaitų aukštis siekia 24 metrus. Jis datuojamas I tūkstantmečiu- II tūkstantmečio pradžia. Archeologai ėmė įdėmiau gilintis į šią vietovę nuo 1995 m. - tuo metu netoliese buvusioje sanatorijoje svečiavęsis prof. R. Kazlauskas, bevaikščiodamas po apylinkes, aptiko keistos formos akmenį įdubusiu viršumi ir spėjo, kad tai galėjo būti aukuras, o kalva - piliakalnis.
Piliakalnio šlaitas sutvarkytas, galima pasilypėjus mediniu taku nuo kalvos viršūnės apžvelgti visą horizontą iš aukštai, braidžioti po gėlėtas pievas, o prisėdus papietauti įsiklausyti miško ošimo ir pasvarstyti – kokių čia senovėje būta gyventojų? Kuo jie užsiėmė, apie ką galvojo, kokie buvo jų rūpesčiai ir džiaugsmai? Kalbama, kad ant piliakalnio kadaise stovėjusi tvirtovė prilygo Trakų piliai...
Gamta čia nuostabi, tik labai gaila, kad paėjėjus toliau galima aptikti ne tokį džiuginantį vaizdą, jau iš šių laikų - kadaise veikusi sanatorija dabar dėl skolų uždaryta ir apleista, renovacijos projektas neįgyvendintas, o pastatai tebestypso lyg vaiduokliai. Ir pasukus į keliuką link Stirnių buvome radę atliekų krūvą. Tačiau atliekų utilizavimas apskritai yra visos Lietuvos problema. Tinkamai sutvarkius vietovę, ji galėtų tapti labai patraukli rekreacijai.
Stirnių piliakalnio apylinkėse yra saugojamų kertinių miško buveinių. Galite pamatyti įvairių paukščių- bukutį, kuris moka laipioti kamienais žemyn galva, mažutę karetaitę, išgirsti stuksenant didijį margajį genį. Teritorijoje gyvena bebrai, ūdros. 2004 m. aptikta nauja Lietuvoje kerpių rūšis Bacidia circumspecta.
Kartais net nenutuokiame, kokių įdomių vietovių galime rasti visai šalia. O kuris Lietuvos vandens telkinys, upė, upelis Jums gražiausias? Kokios jo apylinkės? Pasidalinkite komentaruose, o jei turite nuotraukų - siųskite jas į grynas@grynas.lt