Vyras laiške rašė šį grybą aptikęs viename iš Vilniaus miškų bei nusistebėjo, kodėl tokios rūšies grybai taip greitai miške sudygo?
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė GRYNAS.lt patvirtino, kad šie grybai iš tiesų Lietuvos miškuose jau auga. Tai nėra labai neįprastas reiškinys.
„Jau gera savaitė jie auga. Lemia oras – pakankamai lietaus, gera temperatūra. Čia nėra pirmas kartas, tiesiog žmonės pamiršta. Po kažkiek metų tai kartojasi. Čia tas pats kaip su laumžirgių istorijomis Ventės rage“, - situaciją komentavo J. Motiejūnaitė.
Mikologės teigimu, paąžuolinių baravykų pasirodymas birželio pradžioje nėra labai dažnas reiškinys, tačiau nėra ir itin retas. „Tai nėra labai įprastas reiškinys, tačiau nėra ir nieko labai stebuklingo“.
Prognozuoti grybų derlių tas pats kaip prognozuoti orus
J. Motiejūnaitė sako, kad šiuo metu miškuose jau pradeda dygti tokie grybai, kurie bus ir vasarą. „Po truputį pradeda dygti voveraitės. Kiek žinau, tai vyksta dar pamažiukais. Lygtai buvo pranešimų, kad pasirodė ir lepšiai, nors pati dar nemačiau. Dygsta tai, kas randama liepos mėnesį“, - vardijo mikologė.
Moteris juokėsi, kad mikologams prognozuoti, koks šiemet bus grybų sezonas tas pats kaip meteorologams prognozuoti vasaros orus: „Galima prognozuoti pagal kai kurių grybų, kuriuos mes žinome, derėjimo kreives, bet jos labai priklauso, koks bus oras. Gali būti labai netinkamas oras, grybų derėjimo kreivė bus pike, bet oras netinkamas, ir vis tiek grybų bus mažai. O gali būti grybų derėjimo kreivė žemiausiame taške, o oras bus puikus – ir grybų bus ne taip jau ir mažai“.
Nors skirtingiems grybams patinka ne tokia pati oro temperatūra, drėgmė patinka visiems. Jeigu paskutinis vasaros mėnesis ir rugsėjis bus lietingesnis, galime sulaukti ir gero derliaus. Tačiau tokių pažadų J. Motiejūnaitė dalinti neskubėjo.
Paąžuoliniai baravykai (lot. Boletus luridus) priklauso baravykinių šeimai. Auga lapuočių miškuose bei parkuose su ąžluolais, liepomis ir beržais. Pavasarį išdygsta retai, dažniausiai auga vasarą ir rudenį. Šios rūšies baravykus galima atskirti iš aksomiškos kepurėlės ir raudonų porų.
Vaisiakūniai būna stambūs, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 20 cm skersmens, iš pradžių gaubta, vėliau beveik plokščia, aksomiška, rudai pilka, nešvariai švelniai žalsvai ruda, silpno gelsvo atspalvio. Kotas masyvus, iki 15 cm ilgio ir 5 cm storio, oranžiškai raudonas, su juodu, šiurkščiu tinkleliu.
Auga pavieniui arba grupelėmis. Mėgsta šviesias, žolėtas, kalkingas vietas, ąžuolo kaiminystę. Valgomas gerai išvirtas, nevartojant alkoholinių gėrimų. Lietuvoje nėra retas.