Kuršių mariose properšos atsivėrė seniau, tačiau šis didžiausias mūsų vandens telkinys dar neišsilaisvino iš ledų. Kol kas sumenkom properšom yra Elektrėnų marios. Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, Kauno mariose ledo storis – 13 centimetrų, Totoriškių ežere – 27, Tauragno ežere – 36 centimetrai. Žvejai tuo džiaugiasi, tačiau vandens paukščiai, tokiu metu paprastai jau grįžtantys į savo perimvietes ar įprastas apsistojimo vietas, dar neturi kur prisiglausti.
Įprastą pavasarį kovo paskutinę dekadą ežerų ledo pakraščiai jau būna atšutę, paežerių pievose telkšo vanduo. Tokiose vietose paprastai susirenka iš tolesnių žiemaviečių sugrįžę ar iš vietinių žiemojimo vietų pasklidę antys, gulbės. Sekliame vandeny gausu maisto, todėl paukščiai labai vertina užtvinusias pievas.
Šiemet to dar teks palaukti. Beje, kol kas sunku pasakyti, ar saulei iš lėto „graužiant“ ledą ir sniegą, garinant drėgmę, tokie potvyniai bus iš viso.
Paukščiai negauna hidrologinių prognozių. Saulė ir dienos trukmė yra svarbiausi jų gyvenimo ritmų planuotojai. Todėl didžiosios antys jau grįžo į upelius, jungiančius ežerus, vis dažniau galima regėti besistumdančius, besivaikančius gaigaliukus. Toks jų elgesys aktyvėja kuriantis naujoms poroms. Beje, dabar jau galima matyti pirmas laimingas poras – jos plaukioja atskirai, tačiau kol kas jų laimė labai trapi: pakanka praskristi svetimam gaigalui, ir poros antinėlis priplaukia kuo arčiau savosios antelės, iškėlęs galvą švykščia, grasina. Jei svetimasis išdrįstų nusileisti, kiltų tikros veltynės. Tokios nuotaikos truks dar ilgai – iki pat gegužės.
Tokiu metu į savo ežerus grįžta gulbės. Net ir gilią žiemą, vasario gale jų poros dažnai suka ratus virš baltuojančių ežerų. Tada, tiesa, jos tik retkarčiais nusileidžia ant ledo, pavaikšto ir skrenda į netolimą atviro vandens telkinį. Kartais tai gali būti upelis, mažas griovys – svarbu, kad jais tekėtų vanduo ir nestigtų maisto. Žuvinte gulbės laikosi Dovinės ir Bambenos upeliuose, daug kur jos baltuoja Merkyje, Vokėje, Nevėžyje, Neryje. Žinoma, palikusios vietines žiemavietes, gulbės dar nepamiršo geros valios žmonių, keletą mėnesių jas globojusių.
Kai dieną saulutė prie nendryno guoto jau šildo, gulbės atšniokščia, nutūpia ir lūkuriuoja. Čia pat bus jų lizdas, šiame nendryne. Tik – negreit, balandžio vidury. Dabar paukščiai saugo savo būsimus metus, džiaugiasi jų artumu. Kai saulė tūpteli už nendryno ribos, jos pakyla ir vėl skrenda į upeliuką. Plauks ten iki ryto ir – sugrįš vėl...