Sakydami, kad varna yra negraži ir nepatraukli, mes labai klystame: pažiūrėkime į šį paukštį ir pamatysime, kad ne tik jo plunksnų spalvos, bet ir elgsena, būdas, nepaprasti sugebėjimai gali būti taikomi tik tobulam sutvėrimui. Jeigu pažiūrėsime į kitus varnų šeimos paukščius, įsitikinsime jų išskirtinumu. Ne be reikalo profesorius T. Ivanauskas kranklį vadino vienu intelektualiausių, aukščiausios psichikos paukščių.
Kėkštas šioje šeimoje ne mažiau įspūdingas, labiausiai paperkantis plunksnų spalva. Dabar kėkštai yra įprasti lesyklų lankytojai, juos pažįstame visi. Tačiau ar viską žinome apie šiuos paukščius?
Kėkštą mažiau paukščius išmanantys vargu ar laikytų varnos gimine – jis lyg ir kitoks. Tokį įspūdį daro jo rausvai ar rusvai pilkos plunknos, juoda uodega, ryškus baltas antuodegis ir ypač – sparno krašte esanti mėlynais ir juodais dryžiais išmarginta dėmė. Kėkštas neturi kuodo, tačiau daugelį suklaidina dažnai pašiaušiamos viršugalvio plunksos – taip nutinka paukščiui sunerimus, ką nors pastebėjus.
Kėkštas miške gyvena dvejopą gyvenimą: tik nuo vasaros galo iki pavasario jis yra pastebimas, triukšmingas, gi perėjimo metu gebantis pranykti, neišsiduoti. Vasarą kėkštai taip saugo savo perėjimo vietas ir lizdą, kad galima susidaryti įspūdį, jog miške jų visai nėra. Iš visų varninių šeimos paukščių be kėkšto taip elgiasi tik riešutinė.
Be kėkštų girioje nevyksta niekas – jie beregint pastebi pasikeitimus, aplanko naujas kirtavietes, poilsiavietes, triukšmingu tarškimu sutinka ir palydi nepažįstamus jiems objektus. Girios gyventojams tokia „informacija“ yra svarbi.
Apie kėkštų gausą mūsų gamtoje spręsti sunku – perėjimo metu jų rasti beveik neįmanoma, vasaros gale jie jau pulkais skrenda raškyti riešutų, po to – ąžuolo gilių. Rudenį prasideda kėkštų migracija – kai kada pro Ventės ragą ar Kuršių nerijoje lekia dideli jų pulkai. Jau lapkrity kėkštai atskrenda į lesyklas.
Seniai pastebėtas kėkštų polinkis slėpti maisto atsargas – ypač riešutus ir giles. Jie neabejotinai prisideda prie ąžuolų ir lazdynų platinimo, nes pasinaudoja tik maža savo paslėptų atsargų dalimi. Žinoma, jie aktyviai platina ir svetimžemes rūšis – miškų glūdumoje tenka rasti augančius raudonuosius ąžuolus, kurių giles paukščiai nuo sėklinio medžio turėjo nešti bent 3–4 kilometrus.
Kėkštas – paukštis mėgdžiotojas. Nesistebime girdėdami nelaisvėje laikomą, žmogaus kalbos garsus mėgdžiojančią papūgą, tačiau kėkštai gamtoje įsimena daug girdėtų garsų ir balsų. Dažnas kėkštas moka kniauksėti, pamėgdžioti suopį, antį, net gerves.
Lesyklose kėkštai yra aktyvūs, dažnai – akiplėšiški, maistą atimantys net iš genių. Tačiau jie labai atsargūs, varniškai įtarūs. Iš lesyklos maistą jie tempia į mišką ir jį paslėpę greitai sugrįžta. Atrodo, kad ne visiems kėkštams jų atsargumas padeda – miške tenka rasti pabirusias mėlynai ir juodai dryžuotas šio paukščio sparnų plunknas. Matyt, kėkštai tampa vištvanagio, paukštvanagio, o naktį – kiaunės grobiu.