Nors kai kas šį pavasarį vadina vėluojančiu, tačiau rusvosios varlės – pievinės ir smailiasnukės – išneršė laiku. Tiesa, jų migracija į neršto vietas dar aktyvi, prie jų prisijungia ir keliaujančios pilkosios rupūžės.
Po lietaus, šiltom naktimis per kelius šokuoja daug varliagyvių, todėl tebėra aktualios prie kelių įrengtos apsauginės tvorelės, pralaidos, o dar labiau – vairuotojų atidumas ir geranoriškumas.
Ne mažiau svarbi varliagyvių apsaugos priemonė – jų ikrelių gelbėjimas išdžiūstančiuose vandens telkiniuose. Po šios žiemos kūdros, laukų balutės nebuvo kupinos vandens, dabar jos regimai sausėja ir senka. Daugeliui varlių ikrelių kyla grėsmė likti sausumoje – sudžiūti ir žūti. Tokiose vietose esančius ikrelius reikia atsargiai sudėti į kibirą su vietoje pasemtu (kad nesiskirtų temperatūros) vandeniu ir pernešti į saugų stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkinį.
Nauja ikrelių vystymosi vieta gali būti didelė ir gili kūdra, ramus, augalų nuo bangavimo apsaugotas ežero pakraštys, bebrų tvenkinys. Čia ikreliai greitai virs lervutėmis ir sėkmingai vystysis toliau.
Beje, kai kur deginamos pievos tampa ir migruojančių varliagyvių naikinimo įrankiu – jeigu gyvūnų nesunaikina ugnis ir karštis, jie nukenčia nuo pelenų, prilipusių prie jų jautrios odos. Be to, iš tokios gaisravietės vėjo sūkurio pakelti ir į vandens telkinius nunešti pelenai gali pakenkti varlių ikreliams.
Taigi – varliagyvių apsaugai pavasarį gali būti taikoma daug priemonių. Visos jos svarbios ir vertingos.
