Žuvinte pilkosios žąsys pradėjo perėti kaip susitarę – rezervato direkcijos specialistai porų su jaunikliais aptiko keliose vietose. Vis dėlto rezervato darbuotojai primena, kad dabar žąsims svarbiausia saugumas ir ramybė. Žuvinto ežere būtent saugumo nepakanka, nes čia įsikūrę jūriniai ereliai gainioja ne tik pilkąsias, bet ir baltakaktes, želmenines žąsis. Dabar jau keliskart sumažėjęs, šių šiaurinių migrančių pulkas kovo mėnesį siekė beveik devynis tūkstančius - labai daug kontinentinei šalies daliai.
Neįprastai šilti orai skubina augalų vegetaciją – šviežia žaluma prasimušė pievose, pamiškėse, geltonuoja žydintys karklai, klevai, aiškius kontūrus įgavo beržų ir liepų lajos. Bet parskrendančių paukščių grafikų šiluma beveik nepaveikė.
Tik šiomis dienomis užkukavo gegutė, o lakštingalos balso iki šiol negirdėti. Labai mažai parskridusių ežerinių nendrinukių, devynbalsių ir kitų smulkių žvirblinių giesmininkų. Šie metai išsiskiria labai menku strazdų skaičiumi. Miške išgirsi tik vieną kitą kikilį, o kur tie strazdai giesmininkai, juodieji strazdai? Jų būrių nebuvo per migraciją, tad ir miškai tylūs kaip niekad.
Užtai ką tik pastebėtos pargrįžusios iškart kelios geltongalvės kielės, Žuvinto paežerės viksvynuose gausiau nei įprasta nebaikščių oželių nykštukų, šiomis naktimis gausiai švilpauja švygždos. Šiltos balandžio naktys labai tinkamos jų melodingiems koncertams.