Žodis „sterblinis“ daugeliui asocijuojasi su kengūromis. Tačiau pasaulyje yra ir daugiau gyvūnų, kurie savo mažylius saugo sterblėse. Didžiosios Britanijos dokumentinių filmų apie gyvūnus ciklas „Inside Nature's Giants“, savo tyrimams pasirinkęs kengūrą, laidoje atlieka įvairių gyvūnų skrodimus ir aiškinamasi, kaip veikia jų kūnai, kokių savybių jie turi ir t.t. Laida tapo sensacija, kai kūrėjai paskelbė, kad kengūrų patelės turi tris lytinius organus, rašo blogs.discovermagazine.com.
Į šonines makštis pakliuvusi sperma keliauja į vieną iš dviejų gimdų. Vidurinė makštis neatlieka reprodukcinės funkcijos ir patekusią į ją spermą pašalina. Beje, sterblinių gyvūnų patinai, neretai turi ir du penius.
Sterblinių kūno sudėtisyra kitokia nei daugumos žinduolių (pvz. žmonių). Sterblinių organizmas ypatingas tuo, kad iš inkstų skystis į šlapimo pūslę keliauja atskirais kanalais, kurie eina pro 3 makštis. Besivystant žmogaus vaisiui, šalinimo ir reprodukcinės sistemos susijungia į vieną sistemą. Todėl šlapimas keliauja tais pačiais keliais, kaip ir sperma. Sterblinių gyvūnų organizme tokia sistema yra neįmanoma, todėl tai lemia keletą keistenybių.
Manoma, kad būtent dėl šalinimo ir reprodukcinių sistemų atskirumo, sterblinių jaunikliai gimsta itin mažo dydžio ir būna dar nepilnai išsivystę. Pvz. kengūros jauniklis gimsta pupos dydžio ir privalo savo jėgomis įsiropšti į sterblę, kurioje jis toliau vystysis. Didesniu gimti jis negali todėl, kad kanalas tarp išorės ir trijų makščių yra labai mažas (tuo tarpu moterų jis labai platus ir elastingas).
Dėl tokios sudėtingos dauginimosi sistemos, kengūros gali būti nuolat pastojusios: kol vienas jauniklis vystosi sterblėje, kitas jau gali vystytis gimdoje. Vystymosi tarpai stulbinamai atitinka: vienam palikus sterblę, kitas gali į ją įsiropšti ir augti. Teoriškai kengūra vienu metu gali rūpintis trim jaunikliais: vienu išlindusiu iš sterblės, kitu esančiu sterblėje ir trečiuoju, kuris dar vystosi gimdoje.