Sunkiasvore mašina tūkstančius kilometrų įveikę trejų ir ketverių metų galiūnai Gilius, Girelė, Gija ir Givytė kazachų privataus medžioklės ūkio miškuose įsikūrė tokiomis sąlygomis, kokių Panevėžio rajone likę gentainiai galėtų tik pavydėti.
Pirmieji Kazachstane
Keturis stumbrus aukcione dar rugsėjį įsigiję kazachai Panevėžio miškų urėdijos sąskaitą papildė daugiau nei 40 tūkst. Lt.
Urėdija parduoti keturis stumbrus nusprendė dėl to, kad bandą Pašilių stumbryne papildė penki jaunikliai. Užsieniečiai egzotiškus gyvūnus įsigijo kol kas dėl grožio – tai pirmieji stumbrai Kazachstane.
Iki kelionės 42 dienas keturi stumbrai gyveno karantine – apie 60-ies arų aptvare.
„Sanatorija su adatomis“, – juokavo veterinaras A. Lūža, kelionei gyvūnus skiepijęs nuo įvairiausių ligų, atlikęs jiems aibę tyrimų.
Lauknešėlis – šienas ir vanduo
Stumbrai į Kazachstaną buvo vežami gyvuliams skirta sunkiasvore mašina specialiose dėžėse. Jose gyvūnams vietos užteko tik stovėti ir atsigulti. Pasak A. Lūžos, jei galiūnai būtų galėję dar ir sukiotis, naujų namų sveiki nebūtų pasiekę.
Į tą pačią mašiną kelionei pakrautas ir lauknešėlis stumbrams – apie 600 kg šieno, keli maišai traiškytų grūdų bei šešios po 50 litrų vandens talpyklos. Pasak A. Lūžos, tiek pašaro turėjo užtekti aštuonioms paroms, o vandens atsargas pakeliui teko pildyti tris kartus. Veterinaras patikina, kad stumbryno gyventojams neteko gurkšnoti balų vandens – keliautojus lydėjęs Pašilių stumbryno stumbrininkas Rytas Papšys bei vairuotojas pasirūpino surasti gręžinius.
Veterinaras į kelionę buvo įdėjęs ir medikamentų, jei keturkojai turistai subloguotų. Nors pats A. Lūža nusprendė ne važiuoti, o nuskridęs į Kazachstaną pasiruošti keliautojų atvykimui, veterinaras negalėjo sudėti bluosto ir vis skambindavo keturkojų palydovams.
Stumbrų kelionė iki Kazachstano medžioklės ūkio truko trumpiau nei planuota – šešias paras.
Pakeliui triskart per parą mašina sustodavo žvėrių pašerti ir pagirdyti.
Rusijos pareigūnai žavėjosi kroviniu
Per kelionę stumbrai sukorė apie 5000 kilometrų. Ir neišvengė nuotykių. Pirmasis išbandymas laukė nuvažiavus netoli nuo namų – Latvijos ir Rusijos pasienyje. Muitinę pasiekę pusvalandį po vidurnakčio keliautojai užtruko nei daug, nei mažai – iki 6.30 val., kol Rusijos muitinės viršininkas davė leidimą traukti toliau.
Dienomis ilsėjęsi, naktį važiavę keliautojai glumino ir stebino juos sustabdžiusius pareigūnus. Nors Rusijos keliais vežama daugybė žvėrių – danielių, muflonų, tačiau šįkart visiems magėjo pamatyti, kaip atrodo tie egzotiškieji stumbrai, kokių miškuose nesutiksi, nebent pamatysi Maskvos, Sankt Peterburgo zoologijos soduose. Smalsumą patenkinę pareigūnai netgi nesibodėjo įlipę į dėžėje vežamo stumbro paliktus nosį riečiančius dalykėlius.
„Per Rusiją stumbrus pervežė taip, kaip ją pervažiuoja visi Lietuvos vairuotojai“, – mįslingai šypsosi apie nuotykius kelyje paklaustas veterinaras.
„Dėl avarijos kelyje susidarė spūstis, bet vietos vairuotojams nė motais. Važiuoti tarpelis mažytis, iš vienos pusės – kalno šlaitas, o vis tiek visi lekia kaip be galvų. Vyrai jau manė, kad tuose kalnuose jiems baigsis liūdnai“, – pripažįsta A. Lūža.
Laukia speigas
Iš Lietuvos atvykę stumbrai apgyvendinti maždaug 300 kilometrų nuo Kazachstano sostinės Astanos esančiame privačiame medžioklės ūkyje. Keturių girių galiūnų jau laukė jiems paruoštas 63 ha aptvaras su šėryklomis. Panevėžio miškų urėdijai toks plotas neįmanomas – jai priklausančio stumbryno Pašilių kaime maždaug 50 ha aptvare glaudžiasi net 20 stumbrų.
Pasak A. Lūžos, Kazachstano privataus ūkio mastai lietuviams sunkiai įsivaizduojami. 88 tūkstančių hektarų ūkyje laikoma 11 bizonų, bandos elnių bei danielių. Pastarieji ganosi 1000 hektarų užimančiuose voljeruose. Dalis, apie 50 danielių, atvežta taip pat iš Lietuvos, Mažeikių rajono. Tame pačiame ūkyje veikia ir žirgynas, jo žirgų kaina siekia neįsivaizduojamą sumą – milijonus dolerių. Ten pat įrengtos ir šunidės, fazanynas, miškuose gyvena tetervinai ir kurtiniai.
Kazachstano šiaurinio regiono miškai neturi Lietuvoje būdingo pomiškio: įžengus į mišką po kojomis gurgžda tik nubyrėję kankorėžiai, spygliai ir žievės.
„Lietuvos miškuose už dešimties metrų žmogaus nebematyti, o Kazachstane ir už kilometro kojas galima įžiūrėti“, – pasakojo veterinaras.
Nors stumbrų namais tapusioje girioje auga tik beržai ir pušys, tačiau atvežtiems keturkojams, anot A. Lūžos, badas negresia. Mat dar pavasarį ūkyje lankęsis A. Lūža stumbrams parinko mišką su puikios žolės laukymėmis.
„Kasdien tikrinau, kaip jaučiasi naujoje vietoje. Ėda puikiausiai, net į mane dėmesio nekreipia. Dvidešimt metrų iki jų priėjau – galvą tik pakėlė, pamatė, kad savas, ir toliau grumšnojo“, – iš naujakurių juokėsi veterinaras.
Kazachai stumbrus įsigijo veisti. Gali būti, kad ateityje, kai banda gerokai išaugs, jie taps medžiotojų grobiu.
Žiemą stumbrams teks ištverti daugiau 40 laipsnių šaltį. A. Lūža ramus: prieš trejus metus iš Lietuvos atvežti danieliai išgyveno, o stumbrams toks speigas juo labiau nebaisus. Tik žiemos ten ypač sniegingos. Aptvaruose auginamų miško žvėrių prižiūrėtojai šaltajam sezonui ruošia ne tik pašarų atsargas, bet ir sniego roges – be jų šėryklų žiemą nepasiekti.
Išmokė ūkininkauti
Kazachai dėl komercinei medžioklei auginamų žvėrių išleistų pinigų neskaičiuoja, tačiau, pasak A. Lūžos, vietos specialistams žinių akivaizdžiai stinga.
Kai stumbrus Lietuvoje nusižiūrėję kazachai dar pavasarį pasikvietė A. Lūžą įvertinti, ar galiūnai pritaptų svetur, veterinarui teko prisiminti studijų laikais išeitą agronomijos kursą ir net parengti sėjomainos planą.
Skurdžias laukymes kazachai bando užkariauti jas kultivuodami ir apsėdami kukurūzais bei miežiais. Toks darbas – bergždžias. Mat išalkę laukiniai žvėrys nuskabo želmenis.
Pavasarį A. Lūžą stebino ir itin prasta pašarų bazė. Vietos gyventojai skurdžius žolynus šienauja gana vėlai, kai juose jau maža belikę maistingųjų medžiagų, o suvežę iš laukų sukrauna po atviru dangumi ir palieka pelyti. Veterinaras sako šį kartą jau turėjęs už ką pagirti medžioklės ūkio generalinį direktorių.
„Palyginęs, kokius pašarus mačiau pavasarį, nusprendžiau, kad dabar – oi, kokie geri. Jie net grūdų traiškymo mašiną įsigijo. Direktorius juokavo, kad viskas dėl to, jog lietuvis vadovauti ėmėsi“, – pažangą mato A. Lūža.
Javapjūtė sningant
Anot A. Lūžos, iš hektaro prikūlę 3–4 tonas grūdų kazachai džiaugiasi geru derliumi. O veterinaro ūkininkaujantis žentas padejuoja prikūlęs 6–8 tonas.
Dėl grūdų kokybės kazachai irgi nesuka galvos. Dalį javų palieka nekultų, o suvežtus į aruodus grūdus išdžiovina vėjas.
Anot A. Lūžos, jei per metus pasitaiko šešios ramios dienos, kazachai jau džiaugiasi. Veterinaras įsitikino, kad oras ten apgaulingas: rytai būna ramūs, tačiau apie 11 val. pradeda kilti vėjas, jis vis stiprėja, kol vakare pučia jau galingi gūsiai. Ir taip – diena iš dienos.
A. Lūžos teigimu, kazachai laukų netręšia, todėl ir jų maistas – kitoks nei įpratę europiečiai.
„Kazachstane net sočiai pavalgius miegas neima ir neapsunksti. Maistas ten natūralus ir taip lengvai virškinamas, kad, rodos, galėtum valgyti ir valgyti. Nuo tokio kiekio Lietuvoje greitai sustorėtum, būtum tinginys, o ten neina į kūną“, – pastebėjo veterinaras.
Ruoš veterinarus Kazachstanui
Dideles ambicijas puoselėjančio Kazachstano platybėse Lietuvos veterinarams – nearti dirvonai. Medžioklės ūkio vadovybei labai patiktų, jei vieną dieną A. Lūža atvažiuotų nebe savaitei ar mėnesiui, o visam laikui. Tačiau veterinaras lagaminų nesiruošia krautis. Juokauja, kad prie Lietuvos pačiais tvirčiausiais saitais jį pririšo čia tarsi viena diena prabėgę 33 bendro gyvenimo su žmona metai.
Krekenavoje gyvenantį veterinarą nuo emigracijos stabdo ir atsakomybė prieš vietos ūkininkus.
Kelius į Kazachstaną A. Lūža pramynė kitiems Lietuvos veterinarijos specialistams.
„Gavau užduotį surasti du veterinarus nuolatiniam darbui“, – juokiasi krekenavietis.
O jau nuo kitų mokslo metų Lietuvos gamtos mokslų universiteto studentų gretas turėtų papildyti jaunieji kazachai – planuojamos dvi grupės rusų kalba veterinarijos specialistų darbui Kazachstane.