Susirūpino Lietuvos upėmis: vanduo nėra jau toks ir švarus

Atėjus vasarai skubama ištrūkti į gamtą pasimėgauti upių teikiamais malonumais. Čia norisi džiaugtis švariu vandeniu ir gražia aplinka, tačiau kartais tenka susidurti su kitokia situacija – dumblas, purvas, prastas kvapas, žuvų trūkumas. Ekspertų teigimu, upės turėtų išsivalyti pačios, tačiau šį procesą laikui bėgant apsunkino žmonių bandymai jas pažaboti ir pakeisti. GRYNAS.lt domisi, kodėl yra svarbu išsaugoti natūralias upių vagas, vingius ir ką galima padaryti, kad Lietuvoje šių vandens telkinių ekologinė būklė taptų geresnė?

Užkertamas kelias savaiminiam išsivalymui

Lietuva sunkiai įsivaizduojama be upių ir upelių. Jų vingiai, kitaip dar vadinami meandromis, driekiasi visoje šalyje. Pasak hidrologo Gintaro Valiuškevičiaus, upės vingiavimas – natūralus procesas, ypač būdingas lygumų regionuose esantiems vandens telkiniams.

Kaip įvertinti ar upė yra geros būklės? Paprastai kalbant, upė būtų lyginama su labai švariomis upėmis pagal tris rodiklius – cheminę (pavyzdžiui, cheminė tarša), biologinę (pavyzdžiui, gyvūnų ir augalų įvairovė upėje) ir fizinę upės būklę (pavyzdžiui, upė melioruota, patvenkta).

Vytautas Kalpokas

Ekspertas aiškino, kad meandros susidaro srovei nešant netirpias daleles. „Upėse visada yra tam tikras kiekis nešmenų vadinamųjų. Tos dalelės kažkurį laiką gali išsilaikyti vandenyje, o kai nepakanka greičio, jos dažniausiai nusėda prie vieno kranto. Krantas iš tos pusės visą laiką auga. Upės vandens srautas, neturėdamas kur dėtis, būna priverstas suktis ir taip tie vingiai susidaro“, – pasakojo G. Valiuškevičius.

Meandros ne tik pagerina kraštovaizdį, bet ir gali padaryti teigiamą įtaką upės ekologinei būklei. Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjo Aleksandro Kajučio, vandenyje esantys nešvarumai, biologinės medžiagos susiskaido ir suyra sąveikaudamos su deguonimi. Meandros sulėtina vandens tekėjimą, todėl ši sąveika vyksta ilgiau: „Didžiausią reikšmę turi laikas. Kuo daugiau laiko yra, tuo geriau spėja išsivalyti upė. Vingiuotos upės teka lėčiau, sulėtinamas vandens nutekėjimas ir upė turi daugiau laiko apsivalymui savaiminiam.“

Tiesa, upių vingiai nelabai gali padėti ten, kur vanduo smarkiau užterštas dėl žmogaus veiklos. Plečiantis civilizacijai, taršos atsiranda vis daugiau. Į vandenį patenka ne tik natūralios nuosėdos, bet ir nuotekos, įvairūs nešvarumai iš gatvių, atliekos iš žemės ūkio, sunkieji metalai iš gamyklų. Susidaro medžiagų perteklius, pažeidžiamas natūralus balansas. Kai kurios upės tampa nebepajėgios išsivalyti, joms turi padėti žmogus.

Situaciją Lietuvoje blogina ne tik padidėjusi tarša, bet ir natūralių upių vagų, vingių deformacija, netinkamas vandens tėkmės reguliavimas. Galima išskirti tris pagrindines žmogaus veiklas, kurių metu pakeičiamos meandros, natūrali upių struktūra:

1. Upių tiesinimas, melioracija: tarybiniais laikais vykdytas griovių kasimas, upių reguliavimas, drenažo sistemų įrengimas. Žemės nusausintos siekiant pagerinti dirvožemio savybes, padaryti tam tikras teritorijas tinkamas ūkinei veiklai. Dėl šios žmogaus veiklos sunaikinta nemažai vandens gyvūnų buveinių, nyksta vandens augalai. Tiesinama upė praranda savo estetinį grožį.

2. Upių užtvenkimas: sutrikdoma upės tėkmė, ji įgauna ežerui būdingų savybių. Keičiasi ekosistema. Užkertami natūralios žuvų migracijos keliai. Vanduo stovi, užsilaiko, todėl užtvenktose teritorijose netinkamai vyksta vandens išsivalymo procesai, padidėja užterštumas.

3. Hidroelektrinių veikla: dėl upės vandens jėgos gaminama elektros energija. Sutrikdoma upės tėkmė, vanduo nenatūraliai pakeliamas ir nuleidžiamas. Gali pakisti ekosistema, mažėja tam tikrų upei būdingų augalų, vandens gyvūnų skaičius. Neigiamai veikiamos ir netoli upės esančios pelkės.

Reikalingos permainos

Norint padėti Lietuvos upėms, būtina įvertinti ir tiksliai nustatyti jų būklę, padėtį. Svarbu atsižvelgti į tai, kaip stipriai buvo paveikti natūralūs vandens telkinio vingiai, tėkmė.

Pasak Aplinkos ministerijos vandenų politikos skyriaus vyriausiojo specialisto Vytauto Kalpoko, tokie tyrimai atliekami atsižvelgiant į tris parametrus.

„Kaip įvertinti ar upė yra geros būklės? Paprastai kalbant, upė būtų lyginama su labai švariomis upėmis pagal tris rodiklius – cheminę (pavyzdžiui, cheminė tarša), biologinę (pavyzdžiui, gyvūnų ir augalų įvairovė upėje) ir fizinę upės būklę (pavyzdžiui, upė melioruota, patvenkta)“, – aiškino V. Kalpokas. Atlikus tyrimus, upės būklė gali būti įvertinta kaip „labai bloga“, „bloga“, „vidutinė“, „gera“, arba „labai gera“.

Verta paminėti, kad pagal tokį skirstymą, vienos iš ilgiausių Lietuvos upių (Nemunas, Neris, Šešupė, Nevėžis ir t.t.) įvardijamos kaip „vidutinės“ ekologinės būklės vandens telkiniai. Tai liudija apie tam tikras problemas, susijusias su mūsų šalies gamta.

Vienoms upėms padėti yra lengviau, kitoms – sunkiau. Pats paprasčiausias dalykas, kurį gali padaryti kiekvienas, tai neteršti vandens telkinių įvairiomis atliekomis, pranešti pastebėjus netinkamai besielgiančius žmones, dirbtinai netvenkti upių, upelių.

Jei upei nepavyksta natūraliai išsivalyti nuo nuosėdų, dumblo, gali būti atliekami tam tikri valymo darbai. Tinkamai valant dugną, padedama upės ekosistemai, vandens tėkmei. Pasak G. Valiuškevičiaus, ankščiau dumblas buvo gana aktyviai valomas skatinant laivybą, tačiau bėgant laikui, situacija pasikeitė: „Dumblo valymas daugelyje pasaulio šalių yra gana įprastas dalykas. Kaip ir ežerai dumblėja, taip ir upės. Tai elementariausias būdas – išsiurbimas, iškasimas. Didelėse upėse žemkasės, žemsiurbės naudojamas, o mažesnėse tai galima tiesiog prakasti centrinę vadinamąją farvaterio zoną. Pas mus šitas dalykas kiek apleistas. Kalbant apie didžiąsias upes, ankščiau buvo Lietuvoje žymiai daugiau valymo darbų ten, kur aktyviau buvo plaukiojama laivais.“

Gerinti Lietuvos upių ekologinę būklę skatina ir Europos Sąjungos direktyvos. Mūsų šalyje šiuo metu yra rengiami keturių Lietuvos upių baseinų rajonų valdymo planai – Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos. Čia yra numatomos ir tam tikros priemonės, kurios turėtų padėti pagerinti nuo melioracijos, užtvenkimo, hidroelektrinių veikos kenčiančių upių būklę.

Aplinkos apsaugos agentūra ir mokslininkai bando rasti optimaliausius upių ekologinės kokybės gerinimo variantus. Pavyzdžiui, Nemuno upių baseinų rajono valdymo plane įvardinti keli galimi pagalbos būdai, skirti upėms, kurių natūralią tėkmę, meandravimą, ekosistemų vystymąsi yra sutrikdžiusi žmogaus veikla. Siūloma atstatyti žuvų migracijos kelius, mažinti hidroelektrinių poveikį, natūralizuoti ištiesintas upių vagas.

„Apie šį planą iki liepos mėnesio savo nuomonę internetinėje Aplinkos Apsaugos agentūros svetainėje gali pareikšti kiekvienas žmogus. Galutinis plano variantas turėtų būti patvirtintas jau šių metų pabaigoje“, – teigė V. Kalpokas.