Tendencija aiški: atnaujintos žvejybos taisyklės pakeitė žvejų įpročius

Dar prieš kelis dešimtmečius lašiša ir šlakis Lietuvoje buvo beveik išnykusios žuvys ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau intensyvūs šių žuvų išteklių atkūrimo darbai ir sėkmingos aplinkosauginės akcijos leido vėl sugrąžinti šias karališkas žuvis į mūsų upes.

Jei dar prieš dešimtmetį aplinkosauginių akcijų „Lašiša“ metu pažeidimai buvo skaičiuojami šimtais, dabar jų pasitaiko vis rečiau, o žvejai džiaugiasi, kad į upes kasmet neršti atplaukia vis daugiau šių vertingųjų žuvų. Tiesa, šių metu žvejybos sezonas – su naujovėmis.

Pagavus – nedelsiant paleisti

Nors lašišas ir šlakius leidžiama žvejoti nuo sausio 1 d. iki spalio 15 d., intensyviausiai jos gaudomos būtent nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d., kai daugiausia jų migruoja Nemunu ir Nerimi aukštyn į mažesnes upes.

Žvejams mėgėjams šį sezoną naujiena yra tai, kad nuo spalio 1 d. iki 15 d. visas sugautas lašišas ir šlakius privalu nedelsiant paleisti atgal į upę net ir turint žvejo mėgėjo kortelę. Taip nustatė aplinkos ministras, pakeitęs lašišų ir šlakių limituotos žvejybos sąlygas. Šis sprendimas buvo priimtas po ilgų diskusijų su žvejų mėgėjų asociacijomis bei Lietuvos meškeriotojų sąjunga ir pritarus Mėgėjų žvejybos tarybai.

Žvejyba paleidžiant sugautas žuvis, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, – pripažinta mėgėjų žvejybos reguliavimo priemonė. Ji taikoma daugelyje šalių norint išsaugoti ir pagausinti žuvų išteklius.

Tiesa, toks sprendimas neabejotinai paveikė žvejų ūpą imtis lašišų ir šlakių žvejybos. „Pernai populiariose lašišų ir šlakių migracijos vietose buvo galima sutikti šimtus žvejų vos ne vienoje vietoje. Šiemet jų – vienetai“, – GRYNAS.lt pasakojo Vilniaus aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Sigitas Mikėnas.

Aplinkosaugininkams darbo dėl to mažiau, tačiau kasmetinė akcija „Lašiša“ ir šiemet vykdoma. S. Mikėnas pasakojo, kad dažniausias pažeidimas – leidimo žvejoti neturėjimas, bet ir tokių atvejų nuolat mažėja. „Būna, kad žvejai teisinasi, kad jie nežinojo apie specialius leidimus lašišoms ir šlakiams gaudyti. Sunku pasakyti, kiek tai tiesa, kiek tik bandymas išsisukti nuo atsakomybės. Galbūt tikrai rečiau žvejojantys ar grįžę iš užsienio žmonės pamiršta pasidomėti, kokios taisyklės Lietuvoje. Bet tokių atvejų tikrai mažėja“, – sakė aplinkosaugininkas.

Pažeidinėti žvejybos taisykles – tikrai neapsimoka. Lašišų ir šlakių apsaugai valstybė skiria didelį dėmesį: leidimo „pamiršimas“ užtraukia 250-550 eurų dydžio baudą. Dar tiek pat gali tekti sumokėti už kiekvieną nelegaliai sugautą lašišą ar šlakį.

Kad naujosios taisyklės paveikė žvejybos intensyvumą patvirtina ir statistika. Jeigu 2006 m. buvo išduoti tik 5 leidimai lašišai ir šlakiui sugauti (parduodami tik 1 dienai ir konkrečiam žvejybos ruože žvejoti), tai 2013 m. – jau beveik 21 tūkst., o pernai – arti 29 tūkst. Tačiau šiemet pardavimų skaičius bus žymiai mažesnis. Iki spalio 1 d. jų buvo parduota tik apie 10 tūkst. Turint omenyje, kad surinkti pinigai už leidimus naudojami išskirtinai žuvų apsaugai – tai savotiškas praradimas, tačiau Aplinkos ministerijos ir lašišų veisimu besirūpinantys specialistai sako, kad galiausiai aplinkai tai išeis į naudą.

Beveik išnyko, bet sugrįžo

Lašišos ir šlakiai Lietuvoje gyveno nuo seno. Išlikusiuose istoriniuose dokumentuose minima, kad Nemuno deltos atšakose lašišų žvejyba vyko jau XV a. Mažesnėse upėse tam net būdavo įrengiamos specialios užtvankos. Nors žvejyba vykdavo gana intensyviai, lašišų gausa buvo pakankamai didelė iki pat XIX a. pabaigos. Vėliau ištekliai pradėjo mažėti dėl labai suaktyvėjusios žmogaus veiklos.

Ant upių krantų imta statyti popieriaus gamybos fabrikus, upės pradėtos tvenkti elektrinių statybai. Sunkiausias laikotarpis lašišoms prasidėjo 6-7 praeito amžiaus dešimtmečiuose. Sovietmečiu laukai buvo intensyviai tręšiami, melioruojami, upių vagos tiesinamos, statomos užtvankos. Pastačius Kauno hidroelektrinę Nemuno aukštupio baseinas tapo neprieinamas nerštui migruojančioms lašišoms ir šlakiams. Tuo metu nebuvo pasirūpinta žuvų praėjimo takais, kurie dabar tampa standartine užtvankų statybos dalimi.

Panaši padėtis su lašišų populiacijomis susiklostė ne tik Lietuvos vandenyse, bet ir visame rūšies paplitimo areale – nuo Baltijos jūros iki rytinių JAV ir Kanados pakrančių. Lašišos praktiškai išnyko Vokietijos ir Lenkijos upėse, kitose šalyse laukinių populiacijų gausa pasiekė kritiškai pavojingas ribas. Prie to stipriai prisidėjo ir žvejyba jūrose.

Verslinė žvejyba, gyvenamosios aplinkos sąlygų pablogėjimas, brakonieriavimas, netinkamas išteklių valdymas ir kiti, ypač su žmogaus veikla susiję veiksniai, paskutiniaisiais dešimtmečiais privertė įvairaus lygio vyriausybines organizacijas, mokslo institucijas ir aplinkosauginius judėjimus susirūpinti lašišų išteklių būkle. Lietuvoje lašišos ir šlakiai buvo beveik išnykę, žuvys įtrauktos į Raudonąją knygą, tačiau šiandien jos – vėl neršia Lietuvos upėse ir už tai reikia dėkoti atsidavusiai šiam tikslui dirbusiems Žuvininkystės tarnybos specialistams.

Veisia dirbtinai

1990-1995 m. buvo vykdomi specialūs tyrimai, kurių metu paaiškėjo, kad mūsų upėse buvo likę minimalūs Atlantinės lašišos porūšio ištekliai. Mokslininkai nusprendė imtis iniciatyvos ir pradėti dirbtinį Baltijos lašišos veisimą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurtas „Meškerinės lašišinių žuvų veislynas“.

1999 m. į pajūrio Šventosios upę jau buvo išleisti pirmieji lašišų jaunikliai. Dabar kasmet Žuvininkystės tarnybos specialistų dėka Lietuvos upės yra pripildomos daugiau nei 200 tūkst. šlakių ir lašišų jauniklių. Didelė dalis jų žūva, bet stipriausi ir laimingiausi – išgyvena, išplaukia į Atlanto vandenyną ir grįžta neršti į „gimtąsias“ vietas Lietuvoje.

Kaip vyksta dirbtinis lašišų ir šlakių veisimas Žeimenos veislyne? Rudenį upėse, į kurias atplaukia neršti šios žuvys, Tarnybos darbuotojai vykdo specializuotą reproduktorių žvejybą. Sugautos žuvys specialiu transportu pervežamos į Žeimenos veislyną, kur laikomos lauko baseinuose, pratekančiame Žeimenos upės vandenyje. Čia jos reguliariai tikrinamos, iki visiškai subręsta ir iš patelių galima paimti ikrus, o iš patinų pienius. Išneršusios žuvys paleidžiamos atgal į upes.

Dirbtinai apvaisinus ikrus, šie perkeliami į inkubatorių. Inkubaciniuose loveliuose, priklausomai nuo vandens temperatūros, ikreliai praleidžia apie tris mėnesius. Išsiritusioms lašišaitėms prireikia dar mėnesio, kol jos jau būna pasiruošusios aktyviai maitintis dirbtiniais pašarais. Tuomet perkeliamos į didesnius baseinus, kur pradeda maitintis ir augti. Per visą šį laiką nuolat kontroliuojama vandens temperatūra ir kitos aplinkos ypatybės, kurios keičiasi atsižvelgiant į žuvies amžių, o taip pat ir į sezoną. Tokiu būdu, nors ir auginamos uždarose patalpose, žuvys pratinamos prie natūralių gamtinių sąlygų, o automatinės šėryklos neleidžia jaunikliams priprasti prie žmogaus.

Gegužę didžioji dalis, pasiekusių vieno – dviejų gramų svorį, išleidžiamos į upes. Tokio amžiaus lašišaitės ir šlakiukai turi priprasti prie gamtinių sąlygų, adaptuotis gimtosios upės vandenyse tam, kad susiformuotų instinktai, leidžiantys jau suaugusioms žuvims grįžti atgal į tas pačias upes. Kuo daugiau laiko jos turi prisitaikyti vietinėse sąlygose, tuo mažesnė tikimybė, kad grįžtantys reproduktoriai nuklys į kaimyninius intakus ar net visai kitas baseino upes, kas ypač būdinga išleidžiamoms vyresnių amžių stadijų žuvims.

Šiuo metu apskaičiuota, kad laukinės produkcijos rituolių išgyvenamumas iki reprodukcinio amžiaus siekia apie 15 proc., o dirbtinai veistų – 5 proc. Turint omenyje, kad į Lietuvos upes nuo 1999 m. paliesta jau keli milijonai lašišų ir šlakių jauniklių, gauname didelius skaičius suaugusių žuvų.

Savo darbą atliko ir aplinkosaugininkai: smarkiai padidintos baudos už nelegalią žvejybą sulaiko dalį brakonierių nuo tokių veiksmų, kasmet rengiamos ir akcijos „Lašiša“, kurių metu aplinkos apsaugos inspektoriai dieną naktį budi prie upių ir tikrina meškeriotojus. Tačiau didžiausia nauda – iš švietimo. „Žmonės patys skambina ir praneša, jeigu pamato nelegalią žvejybą. Ypač supratingi tapo pasišventę sąžiningi žvejai, kurie negali taikstytis su nelegalia žvejyba. Ypač tokių karališkų žuvų, kaip lašišos“, – teigia aplinkos apsaugos inspektorius S. Mikėnas.

Naujasis reikalavimas nuo spalio 1 d. iki 15 d. visas sugautas lašišas ir šlakius nedelsiant paleisti atgal – dar viena gamtosauginė priemonė lašišinių žuvų labui.

Apie 90 proc. tokių leidimų išperkama nuo rugsėjo 16-osios iki spalio 15 dienos. Tuo laikotarpiu apie 80 proc. visų lašišines žuvis gaudančių žvejų susitelkia Neryje, kuria migruoja dauguma į mūsų vandenis įplaukiančių lašišų. Dėl tokios didelės apkrovos joje pastaraisiais metais nedaugėja lašišų jauniklių, neproporcingai mažas lašišų ir šlakių patinų skaičius, todėl ir buvo nuspręsta apriboti žvejybą.

Neramina būsimi pokyčiai

Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys labai teigiamai vertina draudimą pasilikti sugautas lašišas ir šlakius. „Paskutiniais metais žvejyba buvo smarkiai išplitusi, teko girdėti, kad net užsieniečiai atvykdavo į Vilnių žvejoti lašišų. Suprantu, kad žvejams tai didžiulis azartas ir džiaugsmas, bet tai jau buvo pradėję kelti per didelį spaudimą žuvų populiacijai“, - sako specialistas.

2011 m. lašiša ir šlakis buvo išbraukti iš Lietuvos Raudonosios knygos, bet pavojų žuvims – vis dar daug. „Neigiamą įtaką daro ne tik žvejai ar brakonieriai, bet ir klimato kaita, užterštumas, įvairios ligos. Lašišų ir šlakių populiacijų atkūrimo darbai – ilgi ir labai svarbūs. Kad jie sėkmingi – tai dar vienas įrodymas, kad darbus reikia tęsti ir jokiu būdu neapleisti, nes teigti, kad žuvų populiacijos jau tikrai labai stiprios ir išsilaikys pačios – negalima“, – pasakojo V. Gečys.

Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė pasakojo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos jūros šalys, priklauso Baltijos jūros Komisijai. Tai aplinkos apsauga besirūpinanti organizacija, kurios visos narės įsipareigojusios atstatyti lašišų populiaciją. „Lietuva tarp aplinkinių šalių atrodo tikrai neblogai. Kasmet privalome teikti ataskaitas apie nuveiktus darbus, vyksta daug mokymų, keičiamės patirtimi. Visos šalys labai stengiasi tai daryti, netgi sakyčiau savotiškai konkuruoja, gerąja prasme. Mums Lietuvoje tikrai neblogai sekasi: smarkiai pagausėjo natūralių jauniklių, pastebime, kad žuvys gausiau grįžta neršti į mažesnes Lietuvos upes – tai tikrai didelis pasiekimas, kad kadaise beveik išnykusi rūšis šiandien vėl yra įprasta“, – džiaugėsi I. Šidlauskienė.

Anot jos, vyksta didelis judėjimas ir aplinkinėse šalyse: Lietuvos kaimynės kuria naujus lašišų atstatymų planus, bandoma pradėti inicijuoti pokyčius ir ES lygmeniu: siekiama, kad lašišų populiacijos atkūrimui būtų skiriamos ES lėšos, kaip kad daroma su unguriais.

„Turime gerus rezultatus, esame gerame kelyje. Galim girtis, kad Vilnius – vienintelė ES sostinė, kurioje plaukioja lašišos – jokia kita šalis tuo negali pasigirti. Tikrai ir žvejai mėgėjai patvirtins, kad lašišų yra daugiau nei buvo prieš 10 ar 5 metus“, – svarstė I. Šidlauskienė.