Tikrasis Lietuvos auksas: turime tokį privalumą, kurio mums gali pavydėti bet kas

Galima sakyti, jog mums labai pasisekė – Lietuvos teritorijoje nesudėtingai pasiekiamuose gyliuose glūdi didžiulės gėlo vandens atsargos. Negana to, šį vandenį dažniausiai galima gerti ir be visiškai jokio papildomo apdorojimo, kadangi jis nėra užterštas. GRYNAS.lt savo žurnalistiniame tyrime aiškinasi, kaip išsaugoti švarų požeminį vandenį.

Vandens ištekliai šalyje – begaliniai

Šiandien galime pasigirti gausiais požeminio vandens ištekliais. Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas, jie nustatyti anksti atlikus požeminių vandenviečių tyrimus.

Tuo metu, kai daugybė pasaulio šalių susiduria su geriamojo vandens trūkumu, kai kam kyla klausimas – ar kada nors ateityje Lietuvą taip pat gali ištikti toks pat likimas? „Niekada. Absoliučiai niekada mūsų šalyje nebus vandens trūkumo. Pagal klimato kaitos prognozę, dauguma mokslininkų tiki ir skaičiuoja, jog besibaigiant šimtmečiui šalyje žymiai daugės kritulių. Kuo daugiau kritulių – tuo daugiau ir gruntinio vandens, kuris papildys ir mūsų artezinius vandeningus sluoksnius. Jei dabar turime 700 mm kritulių per metus, šimtmečiui besibaigiant turėsime dar 140 mm daugiau dovanų iš dangaus“, – aiškina direktorius.

Logiška manyti, jog netaupydami vandens vis dėlto anksčiau ar vėliau galėtume pajusti vandens trūkumą. Tačiau J. Satkūnas sako, kad nuo to, ar daug vandens išteka iš mūsų namų čiaupo, ateities problemos, susijusios su vandens stygiumi, nepriklauso. „Taupyti vandens jokiu būdu nereikia. Kadangi vanduo kainuoja, tai taupyti reikia nebent pinigus, o ne vandenį. Kuo daugiau jo naudosime, tuo daugiau vandens tiekimo įmonės surinks mokesčio už vandens tarifą, tuo daugiau jie pakeis vamzdynų naujais ir geriau šalins nuotekas, tuo geriau bus tvarkomas vandens ūkis ir saugomos gyvenvietės nuo taršos“, – vardina jis.

Priemaišų randama tik kai kuriuose regionuose

J. Satkūnas taip pat pamini, kad šiuo metu Lietuvoje naudojame vos 15 proc. išžvalgyto požeminio vandens atsargų.

„Šiuo metu turime 3,75 mln. m3 išžvalgyto požeminio vandens, kurį per parą galima siurbti nė kiek nepakenkiant vandens išteklių balansui. Tuo metu Lietuvoje sunaudojama tik apie 400 tūkst. m3 per parą – tai reiškia, jog turime milžiniškas ir, galima sakyti, nesibaigiančias vandens atsargas“, – tikina J. Satkūnas.

Kokia požeminio vandens kokybė? Kone visoje šalyje požeminis vanduo yra visiškai švarus, tačiau esama ir tokių regionų, kuriuose tam tikrų cheminių elementų kiekiai vandenyje yra padidėję. Lietuvos geologijos tarnybos direktorius atkreipia dėmesį į šiaurės Lietuvoje esantį Joniškio rajoną, kuriame randami gerokai padidėję sulfatų kiekiai. Didžiausia leistina sulfatų koncentracija vandenyje – 250 mg/l, o Joniškio rajone randamame vandenyje sulfatų koncentracija siekia 500 ar net 600 mg/l.

Direktoriaus teigimu, sulfatai nėra tokie kenksmingi žmogui ir aplinkai, jog reikėtų sunerimti – kur kas didesnė problema yra šiaurės vakarų Lietuvoje aptinkami padidėję fluoridų kiekiai. Siekiant įveikti šią problemą, statomi specialūs įrenginiai, padedantys iš vandens pašalinti fluorido perteklių.
O štai pietryčių Lietuvoje randamame vandenyje padidėjęs geležies kiekis, tačiau šiuo atžvilgiu J. Satkūnas problemos nemato ir juokiasi, jog geležis yra sveika ir geriant tokį vandenį nereikia pirkti papildomų preparatų.

Vandens kokybei užtikrinti Lietuvoje steigiamos ir tvarkomos vandenviečių apsaugos zonos. Tai lemia, kad gyventojams tiekiamas vanduo yra švarus – nepaveiktas aplinkos taršos. J. Satkūnas tikina, jog Lietuvos geologijos tarnybos darbuotojai geria vandenį tik iš čiaupo ir jokio fasuoto vandens nenaudoja. Jis yra visiškai švarus.

Svetur viskas kitaip: vandens yra, bet jis nuodingas

Nuvykęs į kitas šalis Lietuvos geologijos tarnybos direktorius visada pirmiausiai siekia išsiaiškinti, kiek požeminio vandens galima išgauti aplankytoje šalyje ir kokią jo dalį galima naudoti kaip geriamąjį vandenį. Deja, požeminio vandens kokybė ir kiekybė dažnai nesutampa – ne visas išgaunamas vanduo yra kokybiškas.

Direktorius pastebi, jog Japonijoje, Tokijuje, vandens tiekimui galima naudoti tik maždaug 18-20 proc. požeminio vandens. Likusioje jo dalyje randamas didelis arseno kiekis – toks vanduo yra nuodingas. „Ir tai ne vienintelė problema – Tokijuje negalima siurbti daugiau vandens, nes iš karto pradeda smegti žemės paviršius, kurio lygis vietomis nukrinta net iki dviejų metrų. Tuomet deformuojasi pastatų pamatai, išlenda grežinių žiotys. Visa tai nutinka dėl to, nes ten labai minkšta žemė – vandenyno nuosėdos nesukonsoliduotos (nesutankėjusios), dėl to žemė pradeda smegti“, – aiškina pašnekovas.

Tokį vaizdą galima išvysti ir daugiau šalių, pavyzdžiui, Tailando priemiesčiuose, kuriuose žemė smenga vieno centimetro per metus greičiu. Šiuo atžvilgiu, Lietuvoje galima siurbti didelį kiekį požeminio vandens visiškai to nesibaiminant.

J. Satkūnas pastebi, jog nemažai stiprių valstybių norėtų naudotis kokybišku požeminiu vandeniu, tačiau negali to daryti. Pavyzdys – Suomija, kurios požeminiame vandenyje taip pat randami pavojingi arseno kiekiai. Kita vertus, Skandinavijos šalys turi daug švaraus paviršinio vandens, bet šis yra jautresnis bet kokiai taršai.

Žemės ūkio veiklos keliama tarša požeminiam vandeniui pavojingiausia

Europos Komisijos duomenimis, mažiausiai 11 proc. Europos gyventojų jau yra paveikti vandens trūkumo – į šiuos procentus pirmiausia patenka tokios pietų Europos šalys kaip Ispanija, Graikija, Portugalija bei Viduržemio jūros salos.

Hidrologas prof. Gintaras Valiuškevičius taip pat tiki, kad Lietuvai su požeminio vandens trūkumu neteks susidurti – o jei ir teks, tai tik labai tolimoje ateityje. „Susirūpinti gali tekti ne dėl vandens trūkumo, o dėl jo užterštumo. Paviršinis vanduo ir požeminio vandens horizontai, esantys arčiau žemės paviršiaus, užsiteršia greičiau. Giliau esantys vandenys yra mažiau paveikti taršos, nes per ilgą laiką jie persifiltruoja, be to, turi mažiau galimybių kontaktuoti su paviršiniais vandenimis ir atmosfera“, – tikina hidrologas.

Vis dėlto į vandens taršą hidrologas ragina žiūrėti itin rimtai, nes užteršus požeminį vandenį jį yra ypač sunku išvalyti. „Požeminis vanduo išsivalo tik per labai ilgą laiką, o jo formavimasis trunka tūkstančius ir dešimtis tūkstančių metų. Gali būti, kad šiandien mes geriame vandenį, kuris susiformavo iš ledynmečio metu iškritusių kritulių. Tas pats su tarša – užteršus požeminį vandenį jis galėtų tapti pakankamai švarus tik mažiausiai po kelių šimtų metų“, – perspėja G. Valiuškevičius.

Šiandien požeminiam vandeniui didžiausią grėsmę kelia pasklidoji tarša – tai tarša, sukelta žemės ūkio veiklos. Tręšiant žemę aplinkoje sklinda azoto junginiai, kurių negalima nei pamatyti, nei užuosti, tačiau jie daugelyje regionų jau yra pasiekę paviršinį požemyje glūdinčio vandens sluoksnį. Dėl šios priežasties dažnai pavojinga gerti šulinių vandenį – šis priklauso pirmajam, arčiausiai žemės paviršiaus esančiam vandens horizontui, kurį azoto junginiai pasiekia pirmiausiai.

Nesutinka, kad vandens galime netaupyti

Pasak hidrologo, gausūs geriamojo vandens ištekliai yra gamtos, o ne žmogaus nuopelnas. Kalbant apie požeminio vandens suvartojimą, profesorius sakė, kad iki XX amžiaus pabaigos vandens suvartojimas augo, todėl buvo reikalingi žvalgybos darbai, kad ateityje nepritrūktume šio ištekliaus.

„Iki 1993 m. vandens suvartojimas stabiliai augo. Buvo manoma, kad išžvalgyto vandens reikia ieškoti tiek, kad ištekliai būtų bent du kartus didesni už jo suvartojimą, todėl jų buvo nuolat ieškoma. Vandens vartojimas ir toliau augo, nes tuo metu nebuvo jokių mokesčių už vandenį, išskyrus minimalų abonentinį mokestį. Buvo ir didžiulių gamyklų, kurios techniniams poreikiams sunaudodavo didžiulius kiekius vandens“, – vandens švaistymo laikotarpį prisimena hidrologas.

Nuo 1993 m. iki 2004 m. matomas staigus vandens naudojimo sumažėjimas. Hidrologas pastebi, jog pastaruoju metu vandens suvartojimas pradeda ir vėl nežymiai augti. Vis dėlto hidrologas laikosi kitos nuomonės nei J. Satkūnas ir mano, kad požeminį vandenį verta taupyti. Jis sako, kad geriamas vanduo nėra beribis išteklius. „Taupumas atsiranda tik tada, kai žmogus pajunta, jog vanduo kainuoja. Dažniausiai tol, kol nereikia susimokėti, niekas tuo nesirūpina. Negalima sakyti, kad galime sau leisti visiškai netaupyti vandens“, – teigia G. Valiuškevičius.

Lyginant su išsivysčiusiomis šalimis, mes sunaudojame kur kas mažiau vandens nei dauguma kitų šalių ir šiuo atžvilgiu galime atrodyti taupūs, tačiau bendrame pasaulio kontekste vandens suvartojame žymiai daugiau. Suvartojamo vandens kiekiu žymiai lenkiame daugelį Afrikos ir Azijos regionų bei kai kurias Pietų Amerikos šalis. G. Valiuškevičius neabejoja, kad vanduo gali būti labai didelė ir vertinga prekė, tik kol kas dar to nejaučiame.

Akivaizdu, jog mūsų šalis dėl požeminio vandens atsargų trūkumo gali visiškai nesibaiminti, tačiau vertėtų susirūpinti vandens tarša. Kas iš to, jei niekada nesibaigiantis Lietuvos vanduo bus užterštas ir nuodingas? Šiandien turime vertinti savo vandens išteklius ir pasirūpinti, jog ateityje netektų gailėtis.