Virginija sako nepastebėjusi, kaip žaltys pateko į namus, tačiau jį pamačius kambaryje nuostabos netrūko.
„Kaip jis atkeliavo nemačiau, tiesiog įtariu, kad kažkaip įlindo per plyšelį tarp grindų ir slenksčio. Kai pamačiau, tikrai išsigandau, bet supratusi, kad tai žalčiukas, puoliau fotografuoti ir filmuoti. Tiek mūsų susitikimas ir tetruko, nes papozavęs jis pats ir iššliaužė, o visas jo elgesys užfiksuotas vaizdo medžiagoje. Pirmą kartą toks svečias aplankė. Esu dar radusi kambaryje tritoną. Irgi įtariu, kad iš po grindų įlindo“, – pasakojo moteris.
Herpetologas Gerardas Paškevičius sako, kad Virginijos sutikto žalčiuko galva didelė, o kūnelis mažas, tai rodo, kad jis dar jaunas – greičiausiai pirmų ar antrų metų. „Matosi, kad ties jo uodega, vietoje, kur ji pereina į nugarytę, trūksta žvynų. Greičiausiai jis buvo sužeistas kažkada, galbūt vasarą“, – pastebi specialistas.
Jis sako, kad žalčiukas pabudo dar gana anksti, varlės šiuo metu bunda dar ne itin aktyviai, todėl grobio jam rasti bus nelengva.
G. Paškevičius sako, kad radus tokį žalčiuką jį į gamtą paleisti reikėtų dienos metu, jokiu būdu ne naktį, nes jų metu dar būna minusinė temperatūra ir tai gali šį gyvūną pražudyti.
Geriausios vietos žaltį paleisti – šalia upės, ežero, tvenkinio ar kito vandens telkinio, kur yra šakų, kad jis galėtų pasislėpti.
Herpetologas anksčiau yra pasakojęs, kad geltonskruosčiai žalčiai dažniausiai būna tamsios spalvos – juodos arba tamsiai pilkos. Ant jų galvos šonų yra tarsi geltoni skruostukai. Dėl to jie vadinami geltonskruosčiais žalčiais.
Lietuvoje taip pat gyvena lygiažvyniai žalčiai, bet jie jau gerokai rečiau sutinkami. Dažniausiai jie yra pilkos spalvos su didele dėme ant galvos.
O štai vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje – angis – yra rudos ar pilkos spalvos su tipiškai nuo galvos iki uodegos galiuko ant nugaros einančiu vientisu nenutrūkstančiu zigzago raštu.