Kai kam penkta koja reikalinga, ir ją turintys ja naudojasi labai dažnai. Tiesa, penktos kojos vaidmenį atlieka kai kurių žinduolių ir net roplių uodegos.
Uodega gali būti naudojama daug kam: mūsų augintiniai šunys ja vizgindami reiškia džiaugsmą, karvė uodega nuvaiko įkyrias muses, o krokodilas ja gali skaudžiai sušerti užpuolikui. Pitonai, uodegom apsiviję medžių šakas, gali prisitraukti ir pakilti aukštyn.
Daugeliui beždžionių uodega yra kur kas tobulesnis įrankis. Pietų Amerikoje gyvenantys staugūnai keliauja medžių viršūnėmis, savo kibiom uodegom „stvarstydami“ šakas ir net ant jų pakibdami. Staugūno uodega ypatinga - iš viršaus padengta kailiu, apačioje plika, kad lengviau kibtų prie šakų. Vakarais staugūnai iškopia į pačias medžių viršūnes, visom penkiom galūnėm įsitveria šakų ir pradeda riaumoti taip, kad jų balsai sklinda keletą kilometrų. Juos girdėję laisvėje sako, kad jie nepakartojami, tačiau patinka tik patiems staugūnams...
Dar labiau uodega reikalinga beždžionei koatai - ji gali ant jos kyboti ir ja prisitraukti toliau esančius vaisius, šakeles.
Madagaskaro lemūrai uodegomis naudojasi ne taip išradingai, tačiau be jų nebūtų išspręsta vieta būryje, jų nematydami vieno pulko žvėreliai pasimestų. Tolimas šuolis nuo vieno medžio prie kito įmanomas taip pat tik su tokia uodega.
Šiaurės Amerikos oposumai pliką uodegą tikrai gali laikyti penkta koja - apie kilogramą sveriantys žvėreliai gali ant jos kyboti ir iš paukščių lizdų grobti kiaušinius, iš paukščių lesyklų - sparnuočiams skirtą maistą. Beje, keliaudamas su jaunikliais, tupinčiais ant nugaros, oposumas juos prilaiko uodega.
Nebūtina žvalgytis toli - mūsų krašte įprasta pelė mažylė kibios uodegos pagalba laipioja po žoles, rugio šiaudu gali užkopti iki pat varpos ir išsilukštenti grūdus. Laipiodama pelė mažylė žolių stiebus, šiaudus, šakeles visada apsiveja uodega - taip daug saugiau. Kadangi šių pelyčių rutulio formos lizdai būna susukti krūmuose ar žolėse, į juos žvėriukai per parą laipioja daugybę kartų. Pabandyk tai padaryti be penktos kojos!