Upeliai vis dar alma rudeniškai

Užtrukęs, švelniais orais mus stebinęs ruduo savo būdą perdavė ir žiemos pradžiai. Kol kas regimi žiemiški ženklai daugiau panašūs į vėlyvo rudens pašėliojimus, bet ne į žiemos pamatų grindimą. Gamtoje pro pabirusį pirmą sniegelį žaliuoja ne tik visžaliai, bet ir nuo rudens užsilikę „vasariniai“ augalai. Gausiausia jų prie raistų, pelkučių ir upelių.

Metai dar nesibaigė, bet daugelyje regionų jie paženklinti kritulių ir drėgmės trūkumo ženklais. Iki gruodžio pradžios drėgmės lygis dirvožemyje neatsistatė, o upeliukai kai kur sruvena tik vagos dugnu. Prieš žiemą toks žemas vandens lygis nėra naudingas gamtai, nes nesusidarys duburių, kuriuose užšalus ledui galėtų slėptis žuvys ir vandens bestuburiai. Tiesa, jų išlikimui tokiuose duburiuose garantijų daugiau, nei miško kūdrose, nes upelio vanduo visada prisotintas deguonies ir maisto.

Upeliai pritraukia daug gyvybės – štai ir dabar juose ne tik žvilga žuvelės, ant dugno matyti snūdžios varlės, bet pakraščiuose lesalo ieško juodieji strazdai, liepsnelės. Prie daugelio upelių, įtekančių į ežerus ir didesnes upes, pirmame sniegelyje galima matyti audinių, ūdrų ir šeškų pėdas, tokias vietas visada patikrina lapės ir mangutai. Jeigu miške norėsite rasti kuo įvairesnių gyvūnų pėdsakus, jų ieškokite būtent čia.

Daug girios upelių, patiriančių vandens nepriteklių, „gelbstimi“ bebrų. Žinoma, jų užtvankos, prie kurių ženkliai pakyla vandens lygis ir atsiranda naujas vandens telkinys, upeliui ne visada palankios – žemiau jų upelis praktiškai gimsta iš naujo.

Be to, bebrų tvenkiniuose žiemą vanduo cirkuliuoja nepakankamai, prasideda puvimo procesai ir tam sunaudojamas visas vanduo. Bebrai savo darbu sukuria gyvenimo sąlygas daugeliui gyvūnų, tačiau tokie tvenkiniai efektyvūs būna tik pirmuosius keletą metų. Ilgainiui jie pelkėja ir bebrams tenka juos palikti.

Išgriuvus netvarkomai užtvankai, upeliukas iš naujo atgaivina savo tėkmę, praeina keletas metų ir bebrai gali sugrįžti vėl.

Vandens trūkumas visų pirma jaučiamas raistuose, pelkutėse, iš kurių prasideda upelių tėkmės. Stojus šalčiui, raistų vandens lygis dar labiau nuslūgs, todėl upelių ištakos gali būti neefektyvios. Vargu ar iki pavasario tokie upeliai atgis. Tiesa, dar nežinome, kokia bus žiema – jeigu dažnai kartosis atlydžiai, jeigu ant neįšalusios žemės dažnai kris ir tirps žiemos pradžios sniegas, drėgmė kaupsis labai intensyviai. Toks tirpsmas paprastai daug efektyvesnis už lietaus vandens srautus.

Kol kas upeliai alma dar rudeniškai. Žiūrėdami į jų veržlų tekėjimą galime tik žavėtis: laisvo upeliuko įvaizdis poetų ne be reikalo naudojamas laisvei ir jaunystei apibūdinti. Žiemiškai nutilusioje gamtoje tokie upeliai – lyg gyvybės simboliai.