Neaiškus apskaitos tikslumas
Pirmiausia V. Balys nepaneigia mano abejonės, kad galėjo būti suskaičiuota tik pusė Lietuvoje gyvenančių vilkų, nes nežino, koks tokios apskaitos, kokia vykdyta šiais metais, tikslumas. Autorius teigia: „Todėl jos (apskaitos) rezultatas – skaičius vilkų, kuriuos tikrai pavyko identifikuoti ir suskaičiuoti, tačiau nieko nežinoma apie tai, kiek gi žvėrių liko nesuskaičiuota.“ Taigi kas gali paneigti, kad nesuskaičiuota liko antra tiek vilkų, kiek buvo suskaičiuota. Kitaip sakant, ši apskaita tik nustatė, kad Lietuvos miškuose vilkų dar esama. Bet tuo buvo galima įsitikinti suskaičiavus (jau baigus medžioklės sezoną), kiek Šiaurės Lietuvos miesteliuose vilkai nuo grandinių nuplėšė šunų ir sudorojo veislinių ožių bei avinų... Ir būtų nereikėję trukdyti miškininkų bei švaistyti be reikalo pinigus, apskaitai samdant medžiotojus.
Žinoma, gera žinia ir tai, kad pas mus vilkų vis dar esama. Tačiau blogiausia, kad pagal tokią apskaitą, kurios tikslumas nežinomas, bus nustatomas vilkų sumedžiojimo limitas. Kadangi nesugebame pilkių suskaičiuoti, manau, tikslinga jų sumedžiojimo limitą nustatyti pastovų (50 - 40 žvėrių) kiekvienam sezonui, neatsižvelgiant į „minimalų individų skaičių“, kurį pagal dabartinę vilkų apskaitos metodiką tegalime nustatyti. Arba, dar geriau, vilkų medžioklės terminus sutrumpinti iki dviejų mėnesių, visai nenustatant sumedžiojimo limitų.
Reikia atsisakyti mitų
V. Balys piktinasi, kad nepaminėjau, jog 47 ar 48 vilkai buvo sumedžioti netgi per du mėnesius. Ką reiškia tie du mėnesiai, kai vilkų medžioklės sezono trukmė yra 5,5 mėn.? Varymo medžioklių daugiausia – 8. Specialiai vilkų medžioklių praktiškai niekur neorganizuojama. Vilkai sumedžiojami tik atsitiktinai, varymams nesirenkant tų miškų vietų, kur iš anksto buvo susekti ir juo labiau vėliavėlėmis aptverti vilkai. Tykojimo medžioklėse vilkai nušauti taip pat daugiausia šernų jaukyklose, o ne prie specialiai vilkams išdėlioto masalo. Tad kokių Lietuvos žvėrių penktadalį populiacijos būtų galima sumedžioti per du mėnesius? Specialiai nesivaikant net tokį skaičių briedžių sumedžioti nepavyktų. O vilkai gudrūs, atsargūs, vengia susitikti su žmonėmis...
Be to, pats laikas paneigti mitą, kad visi medžiotojai nepaprastai trokšta sumedžioti vilką ar kelis. Tačiau medžiotojai tose vietose, kur vilkų daugiau gyvena, norėtų surengti ir vieną kitą specialią vilkų medžioklę ne dėl gausių trofėjų, o prisimenant senas vilkų medžioklės tradicijas. Kol gražių tradicinių vilkų medžioklių mėgėjai laukia sniego, kad galėtų suruošti tradicines vilkų medžiokles su vėliavėlėmis, arba ieško nudvėsusio arklio, kad galėtų pilkių patykoti ne šernų jaukyklose, o prie plėšrūnams skirto mėsiško masalo (taip pat gilias tradicijas turintis vilkų medžioklės būdas), arba kol gražių trofėjų mėgėjai laukia, kada pradės žvilgėti sniego pusnyse išsipraususių vilkų kailis, paskelbiama, jog vilkų sumedžiojimo limitai jau įvykdyti.
Beje, neseniai iš vieno aukšto rango aplinkos apsaugos pareigūno išgirdau dar vieną mitą apie vilkų medžioklę. Manoma, kad medžiotojai pilkius pyškina dar prieš sezono pradžią ir grūda į šaldytuvus, o medžioklėms prasidėjus skuba trofėjus legalizuoti ir todėl taip greitai įvykdomi vilkų sumedžiojimo limitai. Manau, kad tai medžiotojų įžeidimas. Jeigu toks medžiotojas ir atsirastų, jis automatiškai perkvalifikuojamas į brakonierius. Na, o brakonierių Lietuvoje, deja, dar esama... Koks save gerbiantis medžiotojas kaip trofėjumi didžiuosis apšepusiu vasariniu vilko kailiu?
Dėl limitų nustatymo
Įvertinus visas aplinkybes, t. y. vilkų medžioklių specifiką, šių plėšrūnų atsargumą ir gudrumą, galima daryti išvadą, kad per vienodą medžioklės sezoną (sakykim, dviejų žiemos mėnesių) kasmet būtų sumedžiojama gana pastovus vilkų skaičius, o tada galima pažiūrėti, kaip šokinės tos minimalaus žvėrių skaičiaus apskaitos. Beje, nederėtų galvoti, kad medžiotojai kvaili ir nežino, jog vilkų gyvenamosios teritorijos didelės ir kad vykdant apskaitas į tai neatsižvelgiama. Kad vilkų skaičius tikrai nebūtų dirbtinai didinamas, šių plėšrūnų sumedžiojimo limitus leiskime nustatyti rajonų medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo komisijoms. Šios komisijos jau turi patirties nustatant briedžių ir elnių sumedžiojimo limitus (šie žvėrys taip pat gyvena ne vieno medžiotojų klubo medžioklės plotuose), tad gebės nustatyti ir tai, kokiuose medžioklės plotų vietose lankosi tie patys vilkai.
Vilkų populiacijos gausos reguliavimą patikėjus rajonų komisijoms, sumedžioti skirtų žvėrių skaičius būtų nustatomas atskiriems medžioklės plotų vienetams ir medžiotojai nelenktyniaudami galėtų patys nuspręsti, kada (sezono metu) ir kaip juos medžioti. Taigi būdų, kaip sureguliuoti vilkų medžiokles, yra daug. Bet pilkiai turi būti medžiojami. Stambieji plėšrūnai turi bijoti ir vengti žmogaus. Dabar atrodo, kad vilkai visiškai nebijo žmonių ir ieškodami „skanesnio kąsnio“ laisvai šmirinėja Šiaurės Lietuvos miesteliuose. Dar daugiau, kad ramiau būtų doroti tą „skanesnį kąsnį“, pilkiai išmoko iš vagių, jog pirmiausia reikia „išjungti signalizaciją“, todėl ir plėšia nuo grandinių šunis...
Vilkai turi žinoti
Beje, nustačius trumpesnį vilkų medžioklės sezoną ar nustatant pastovų jų sumedžiojimo limitą, reikėtų būtinai išplėsti, aiškiau suformuluojant, Medžioklės įstatymo pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ 4 straipsnio 3 punktą nurodant, kad plėšrūnus sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai, nepaisydami Medžioklės LR teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo (pridėti) ir šaudymo priemones, turi teisę gaudyti (pridėti) ir šaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris ir varninius paukščius, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Vilkas šiai gyvūnų kategorijai taip pat priklauso, tačiau jį sugauti legaliomis žabangomis būtų gana keblu. O ir kokią pasiutusią ar niežuotą lapę, užklydusią į kiemą, geriau nušauti nei gaudyti rizikuojant apsikrėsti kokia nemalonia liga.
Be to, vilkus reikėtų leisti naikinti ne tik kiemuose ir sodybų priklausiniuose, bet ir vienokiu ar kitokiu būdu aptvertose ganyklose, galvijų žardžiuose ir pan. Vilkai turi žinoti, kad jų, besigviešiančių skanesnio kąsnio, laukia žmogus su trečia ugnį ir šviną svaidančia ranka. Dabar Lietuvos miškuose gausu žvėrių, todėl ir tokie gudrūs vilkai turėtų suprasti, kad kiemai ir ganyklų aptvarai – ne jų medžioklės plotai. Dar daugiau, tokiu būdu sunaikinti vilkai, kaip ir žuvę keliuose ar dėl kitų su medžiokle nesusijusių priežasčių, neturėtų būti priskaičiuojami prie žvėrių, skirtų sumedžioti pagal nustatytus limitus.
Dar keletas atsakymų
Sugrįžtant prie vilkų apskaitos, tikrai netikslinga ją vykdyti atskirai valstybiniuose ir privačiuose miškuose, o apskaitas be jokio atlyginimo privalo vykdyti medžiotojai. Sovietmečiu būdavo nustatyta bendra visiems medžiotojų būreliams apskaitos data. Tą galima padaryti ir dabar. O „Baltijos vilkas“ atstovai galėtų kontroliuoti. Jų kontrolė (kadangi organizacijoje nėra daug laisvėje gyvenantį vilką ar jo pėdsakus mačiusių narių) bent užtikrintų, kad medžiotojai tikrai išeitų paklampoti po miško sniegynus ir neskaičiuotų žvėrių žvelgdami į lubas ar debesis.
Sutinku su V. Baliu, kad medžiotojai neturėtų pripažinti ir siekti tik išpūstos, padidintos vilkų apskaitos, bet taip pat ir „Baltijos vilkas“ neturi pripažinti tik minimalaus vilkų skaičiaus. Jeigu nėra nors kiek tikslesnių vilkų apskaitos metodų, jų populiacijos reguliavimo apimtis reikia nustatyti neatsižvelgiant į iškreiptus apskaitos rezultatus.
Medžiotojai vilkų gausos nevertina remdamiesi „išnykimo ar neišnykimo“ kriterijais. Medžiotojų globojami kanopiniai žvėrys Lietuvoje klesti, nors kai kuriems jų panaikinti sumedžiojimo limitai. Ne išimtis ir vilkai. Kiškiai ir vištiniai paukščiai gausa nepasižymi ne dėl medžiotojų kaltės.
Nemanau, kad vilkams grėstų genetinis populiacijos degradavimas, nes pats V. Balys teigia, jog vilkai migruoja didžiuliais atstumais. Todėl lietuviškus vilkų genus paįvairins ir latviški, ir lenkiški ar baltarusiški.
Gal kiek ir pervertinau „Baltijos vilko“ įtaką Aplinkos ministerijai. Manau, kad ši organizacija turėtų blaiviau vertinti vilkų padėtį Lietuvoje. Linkėčiau ir glaudesnio bendradarbiavimo su medžiotojais, kurie nė vieno gyvūno nesiekia išnaikinti. Netgi visų prakeiktus mangutus, lapes, kanadines audines retas medžiotojas naikina jų jauniklių auginimo periodu.