Šis žvėrelis vadintas įvairiais vardais: tai jenotiniu, tai usūriniu šunim. Apsistota prie manguto. Iš Lietuvos mokslininkų gamtininkų, siekiančių „praturtinti“ šalies medžiojamąją fauną egzotinėmis žvėrių rūšimis, niekas neprisipažįsta atgabenęs į mūsų medžioklės plotus Tolimųjų Rytų plėšrųjį žvėrelį – mangutą. Šiaip ar taip pats pėsčiomis nuo Usūrio ir Amūro upių pakrančių šis žvėrelis neatpėdino. Gal tuo pasirūpino gamtą pertvarkyti pagal sovietinio žmogaus valią pasiryžę kaimynai baltarusiai ar latviai.
Teigiama, kad mangutai, siekiant Sovietų Sąjungos gamtą praturtinti švelniakailiais žvėreliais, buvo išvežioti net į 76 šalies sritis, rajonus ar respublikas. O toliau atkaklūs svetimšaliai jau pėsčiomis pasiekė daugelį Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių: Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vokietiją, Suomiją, Švediją ir kt. Lengvai prisitaikantis prie gamtos sąlygų bei pakitusio maisto, subręstantis per vienerius metus ir poroje sulaukiantis 6–8 (neretai 12–16) jauniklių vadoje mangutas, neturėdamas daug natūralių priešų (vilkų daugelyje šalių yra mažai), plinta nepaprastai greitai.
Meškėnas dar žalingesnis
Mainais už mangutą iš Vakarų Europos mes gauname dar didesnį niekdarį – meškėną. Jeigu mangutai ryja viską, ką gali įveikti ant žemės, tai meškėnai dar puikiai geba karstytis po medžius. Nors mūsų aplinkosaugininkai medžiotojus ragina meškėnus prie valstybinės sienos pasitikti švinu, manau, šis žvėrelis prasmuks pro visas užkardas ir įsitvirtins mūsų šalyje, nes, kai nėra kailių rinkos, dažnas medžiotojas pagaili šovinių, negalvodamas apie tokio taupumo pasekmes.
Valkatos medžioti neapsimoka
Dar mangutų masiško plitimo Lietuvoje pradžioje kai kurie mokslininkai teigė, kad šie žvėreliai Lietuvoje didesnės pramoninės reikšmės neturi. Ir tai suprantama, nes medžiotojai mangutų kailių, kurie juodojoje rinkoje buvo vertinami geriau už mūsų lapių kailius, į valstybines kailių paruošų organizacijas nepristatydavo. Tada į Lietuvos turgus privažiuodavo spekuliančių rusių, intymiose kūno vietelėse prisislapsčiusių pluoštus rublių stambiomis kupiūromis, ir už gerą manguto kailį medžiotojas ar brakonierius galėjo gauti sumą, gerokai viršijančią, pvz., vyresniojo miškų ūkio inžinieriaus mėnesio atlygį. Niekas nebandė nors kiek tiksliau nustatyti Lietuvoje gyvenančių mangutų skaičiaus.
Sovietmečiu nebuvo žinomas ir įvairiais būdais sumedžiotų šių žvėrelių skaičius, nes jų niekas neįrašydavo į medžioklės dokumentus, antraip būtų reikėję už menkus skatikus valstybei parduoti kailius. Dabar sumedžioti mangutai į medžioklės lapus įrašomi, tačiau, žlugus kailių rinkai, jų sumedžiojama tikrai per mažai. Per 2011–2012 m. medžioklės sezoną, Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje sumedžiota tik 4 791 mangutas, nors šiuos žvėrelius medžioti galima ištisus metus. Nedažnas medžiotojas, tykodamas šernų, stirnų ar elnių, paleidžia brangų šūvį į prie bokštelio atkėblinusį niekam nereikalingą valkatą mangutą. Jei negailima šovinio, tai bijomasi šūvio garsu atbaidyti rimtą grobį...
Apsimetėlis
Nedavė Dievas mangutui greitų kojų, vikrumo, pykčio ginantis nuo priešų. Tačiau Tolimųjų Rytų valkata rado išeitį. Jei visi kiti sužeisti ar šiaip į bėdą patekę žvėrys ir žvėreliai blaškosi, draskosi, kandžiojasi ar spardosi ir dėl to paprastai būna greitai pribaigiami, tai mangutai tokiose situacijose lieka ramūs, apsimeta negyvi. Ir toks jų gebėjimas apsimesti išgelbėjo daugeliui, atrodo, beviltiškon padėtin patekusių žvėrelių gyvybes. Negi dar lazda daužysi šuns „negyvai“ užsmaugtą ar švariai „nušautą“ žvėrelį. Pametei kur į pašalę, kol ateis eilė jam kailį dirti, bet apsimetėlis mangutas pramerkia akies kraštelį, apsidairo ir tylutėliai nusliūkina vis didindamas greitį. O pasislėpti nesvarbu kur: miške, laukuose ar netgi sodybos kieme, jis moka...
Paliko su smunkančiom kelnėm
Sovietmečiu laukuose plytėdavo akimis neaprėpiami kukurūzų laukai. Rudeniop, kai kukurūzai praaugdavo žmogų, šie pasėliai tapdavo tikrais „miškais“. Grybautojų armijos išgąsdinti priemiesčių miškų žvėrys tuose „miškuose“ rasdavo sau prieglobstį iki pat kukurūzų derliaus nuėmimo. Kai miške beveik nelikdavo žvėrių, prie kukurūzų tekdavo patraukti ir medžiotojams.
Didelis kukurūzų plotas Margininkų kaimo laukuose jau buvo pradėtas pjauti silosui. Spalio pradžia, tačiau kukurūzai dar nenukentėję nuo šalnų. Kadangi javuose buvo apsigyvenę šernai, kukurūzų lauke suruošėme varymo medžioklę pagal visas taisykles. Varovais ėjome patys medžiotojai, o varyti žvėris talkino netoliese gyvenusio seno medžiotojo Zigmo rusų europinės laikų veislės kalaitė. Šernus iškrapštyti iš javų sąžalyno į atvirą vietą nesisekė. Nieko nepagelbėjo ir laika, nes gyvų šernų vengė. Kadangi šernų išvaryti į šaulių liniją nesisekė, nutarėme padaryti pietų pertrauką.
Kukurūzų lauko kampe pasigirdo plonas laikos amsėjimas. Šauliai linijoje pasiruošė sutikti šernus, tačiau iš kukurūzų spindėdamas iš laimės išlindo varovas, už pakarpos tempdamas didžiulį rudeniop nusipenėjusį mangutą. Bet varovo laimė greitai baigėsi, nes medžiotojų dauguma nusprendė, kad grobis turi atitekti šuns savininkui Zigmui. Pribaigti sugautą gyvą žvėrelį visų medžiotojų akivaizdoje buvo nepatogu. Beje, smulkių žvėrelių pribaigimo problema gana kebli. Lietuvos medžiotojai dažniausiai neturi trumpavamzdžių medžioklinių ginklų, o šauti į sužeistą ar sugautą gyvą smulkų žvėrelį mažu atstumu iš rimto medžioklinio šautuvo taip pat nepriimtina, kaip ir daužyti žvėrelį lazda.
Pietaujant laika buvo uždaryta automobilyje, kad be reikalo netąsytų manguto, tai apsimetančio negyvu, tai vėl viską stebinčio judriom žvitriom akutėm. Zigmas, norėdamas vėlesniam laikui atidėti manguto numarinimo procesą, žvėreliui ant kaklo užnėrė nuo kelnių nujuostą diržą. Tačiau viena ranka laikant diržo galą, kad mangutas nepabėgtų, o kita – smunkančias kelnes nebuvo galimybės pietauti. Tada Zigmas mangutą nusprendė pririšti. Šaulys diržo galą ant kukurūzo stiebo užnėrė vienu mazgu menkai teužverždamas. Atsilaisvinusia ranka medžiotojas galėjo laikyti beviltiškai smunkančias kelnes, o kita ranka pasiimti maisto. Na, o kokie tie medžiotojų pietūs... Prasidėjo niekada nesibaigiančių medžioklinių istorijų pasakojimai. Ir kam tada berūpėjo vargšas pririštas mangutas. Kai Zigmas po geros valandos pasigedo savo kalinio, prie kukurūzų stiebo nebuvo nei manguto, nei diržo.
Tą dieną humorą mėgstančiam Zigmui medžioklė tuo ir baigėsi. Keiksnodamas pasprukusį žvėrelį ir lydimas kitų medžiotojų kikenimo jis per laukus patraukė į netoliese esančią savo sodybą, ranka prilaikydamas smunkančias kelnes. Mes medžioklę dar tęsėme, tačiau neradome nei šernų, nei manguto su Zigmo diržu ant kaklo. Reikia manyti, kad neužveržtą diržą mangutas nesunkiai nusimovė ir laimingai gyveno iki kito susitikimo su medžiotojais.