Barsukas pusiaužiemio dieną pažadėjo ilgą ir rimtą antrąją žiemos pusę. Taigi neskubėkime žiemužės išlydėti. Ji gali dar daug ką nuveikti. Mėnuo ar pusantro gilios žiemos gali tapti sunkiu išbandymu mums ir gamtai.
Ką regime gamtoje? Prieš atlydį tvyrojęs smagus šaltis tikrai neslėgė ir nieko negąsdino. Daugelis puoselėjo viltis, kad jis ir toliau liks toks, kad esant šaltiems orams, sumažės gripo pavojus. Atlydys vėl susmukdė sniegą. Nedaug jo ir tebuvo, laukuose – sprindžio storio sluoksnelis.
Ežerų ledas daug kur drėkstantis, iš viršaus storėjantis. Tiesa, apie ledo drėkimą dzūkai sako: ledą lenkia. Taigi dideliame ežere ledas, spaudžiamas sniego svorio, priverčia pro eketes, augalų plotelius vandenį tekėti, kilti viršun. Jeigu po tokio lenkimo spusteli šaltis, ledas storėja pastebimai.
Jau nesistebime girdėdami pinksinčias zyles, visai kitaip ėmė čiauškėti žaliukės. Ir žvirbliai, sulaukę saulės, čirškia kuo garsiausiai. Toks paukščių sukrutimas – dėsningas. Jie labiausiai reaguoja ne į oro temperatūrą ir jos pokyčius, bet į šviesą. Labiausiai užburia dviem valandomis ilgesnė diena.
Žvalgantis po paukščių pasaulį, tenka pripažinti, kad kurapkų pulkeliai dar labiau praretėjo. Tiesa, plėšriųjų paukščių šią žiemą nėra gausu, bet, kaip sakoma, kur trumpa, ten trūksta. Ši žiema kurapkoms nėra sunki. Svarbu, kad išliktų kuo gausesni pulkeliai, kad būtų kuo daugiau porų.
Vasaris – vestuvių metas. Prasideda lūšių, vilkų ruja, greitai ims rujoti lapės. Ir krankliai vis dažniau nardo ore, nors šiaip šių paukščių poros – ilgametės, neišyrančios. Jeigu žinote, kur yra kranklių lizdas, dabar prie jo galite matyti du paukščius. Čia jie skraido, o vakarais greta ir nakvoti sutupia.
Paukščiai nesitraukia nuo lesyklų, tačiau jų ateitį gali nulemti netoliese iškelti inkilai. Taigi jeigu norite, kad sode perėtų zylės, jau dabar iškelkite naujus inkilus, išvalykite senuosius –gera draugystė su paukščiais nesibaigs niekada.