Ventės rage - jūrinių erelių gelbėjimo operacija

„Nebuvo kitos išeities, tik nusivilkti striukę, ant jos guldyti du leisgyvius jūrinius erelius ir vilkti paskui save, viliantis, kad neįsmuksiu ir nenusmegsiu dumblynėje, gelbėdamas du į nelaimę pakliuvusius karališkus pamario paukščius“, - antradienį Ventės rage pasakojo Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas, pirmus metus dirbantis Ventės rago stotyje Vytautas Eigirdas.

Ornitologas rizikavo gyvybe

Jaunam specialistui vakar teko rizikuoti savo gyvybe ir sveikata dėl galingiausių, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių gerovės. Jam pasisekė ir pačiam iš klampynės išsivaduoti, ir erelių jaunikliams suteikti šansą išgyventi. Nes neišvengiama žūtis jiems tikrai jau žvelgė tiesiai į akis.

Tai, ką pamatė ornitologas V.Eigirdas, žvalgydamasis po nusekusius Kintų tvenkinius, pirmadienį jį sujaudino ir sukrėtė. Dumble buvo įstrigę du paukščiai, kurie čia, matyt, ieškojo ant dugno įstrigusių žuvų, kasdienio maisto. Bet gal buvo užpulti vyresnių, stipresnių paukščių. Grumtynėse jaunikliai, matyt, pralaimėjo, ir buvo nublokšti į dugną ir nuo galvos iki kojų aplipo dumblu, kuris neleido pakilti.

Vienas paukštis šiaip taip buvo užsikabarojęs ant dugno kerplėšos, o kitas mirko klampynėje. V.Eigirdas nusprendė juos abu gelbėti, bet pirmiausia pasiklausė Kintų žuvininkystės ūkio darbuotojų, ar 100-150 metrų pėsčiomis nuo kranto į gilumą galima saugiai nueiti. „Neturėtum iki kaklo įsmukti, bet ženk atsargiai“, - patarė žmogus.

Išgelbėti paukščiai prausti vonioje ir džiovinti šildytuvais

Krante paukščių gelbėjimo operaciją atidžiai sekė V. Eigirdo draugė Sigita Anulevičiūtė, pasiruošusi pagelbėti, jei ornitologą ištiktų bėda. Apsiavęs ilgaauliais žvejybiniais batais iki kirkšnių, ornitologas pėdino lėtai ir sunkiai – dumblo prisisėmęs apavas tapo vos pakeliamas, lyg jame būtų pilna švino. Šaltis kaustė sąnarius, atsispirti ir ištraukti koją kitam žingsniui reikėjo ręžtis iš paskutiniųjų, nes klampynė traukė kaip akivaras.

Kai pasiekė paukščius, ir pačiam jėgų ne kažkiek tebuvo likę, tad vilčių jūrinius erelius suglobti rankomis, pasispausti po pažastimis ir su šiais nešuliais išbristi atgal , nebuvo. Pasak V.Eigirdo, tiesiog reikėjo daryti lopšį iš savo striukės, guldyti į jį abu iš purvynės ištrauktus paukščius ir vilkti paskui save tvenkinio dugnu iki pylimo.

Ir ši operacija jam pavyko! Kai pasiekė tvirtą dangą po kojomis, atsiklaupė išsekęs, bet laimingas vidury tako su savo gyvaisiais nešuliais, kurie nei priešinosi, nei spurdėjo. Jų gelbėtojui taip pat reikėjo atsikvėpti po kapanojimosi dumblu. Paskui paprašė Sigitos paimti telefoną, kurį vis dar laikė tarp dantų, saugotą, kad nenusmegtų į purvą.

„Po to sekė visa ilga paukščių prausimo, džiovinimo, gaivinimo procedūra“, - į pokalbį įsijungia ir Ventės rago ornitologijos stoties vadovas Vytautas Jusys. Pasak jo, ne pirmą kartą gelbėdami nuo pražūties jūrinius erelius ir kitus retus paukščius, žino ką reikia daryti ir kaip elgtis.

Abu paukščiai buvo vonioje šiltu vandeniu išmaudyti po dušu, po to atskirti į atskiras patalpas, kad apdžiūtų. Į vieną nukreipė ventiliatorių, kuris pučia šiltą orą, o kitą paliko kambarėlyje su įjungtu šildytuvu. Pirmasis per naktį išsidžiovino plunksnas pusėtinai, o antrasis – nelabai. Tad prie ventiliatoriaus vyrai jį įkurdino visai dienai.