Gyvatgalvis ar žalčiagalvis – taip tikriausiai reikėtų vadinti vieną iš Tolimųjų Rytų kilusią žuvį, kurios paplitimo arealas kasmet vis labiau artėja Europos link. Jei apie klimato atšilimą kalbantys mokslininkai neklysta ir greitai sulauksime žiemų be ledo, gali būti, kad šios žuvys atsikraustys ir pas mus. Na, o tuomet vietinėms žuvų rūšims saldu tikrai nebus.
Lietuvoje jau gyvena ne viena iš Azijos kilusi žuvų rūšis. Karpius, amūrus ar plačiakakčius atsivežėme ir Lietuvoje užveisėme patys, kitos žuvys, pavyzdžiui, grundalai, čia atsirado natūraliai ir jau ima kelti grėsmę kitoms žuvims.
Tačiau tendencijos rodo, jog tokių tolimų kraštų žuvų rūšių ateityje gali tik daugėti, nes šylant klimatui joms gyventi tinkamų vandenų rasis vis daugiau. Pavyzdžiui, šiuo metu stebimas gana aktyvus žalčiagalvių plitimas. Šios žuvys jau darosi gana dažnos Kazachstano, Turkmėnistano, Uzbekistano vandenyse, todėl tik laiko klausimas, kada jos pasieks Europą.
Kodėl žalčiagalvės žuvys tokios pavojingos? Dėl trijų priežasčių – jos labai vislios, išgyvena nedėkingiausiomis sąlygomis ir ryja viską, kas pasitaiko jų kelyje.
Žalčiagalviai gali pasiekti daugiau kaip metro ilgį ir keliolikos kilogramų svorį. Oficialiai užregistruota didžiausia šios rūšies žuvis svėrė beveik 12 kilogramų, bet rekordus neregistruojantys žvejai yra sugavę ir didesnių.
Plačiau apie invazinių rūšių plitimą skaitykite ČIA.