„Pagrindiniai šių invazinių vėžių populiacijos mažintojai esame mes – visi piliečiai, tačiau apmaudu, kad daugelis nežino, kad šiuos invazinius vėžius galima gaudyti visokiais būdais ir bet kokiu laiku, nereikia ir leidimų, o skonis šių vėžių prilygsta lietuviškiesiems“, – Lietuvos žaliųjų partijos išplatintame pranešime spaudai cituojama gamtininkė Marija Tamkevičiūtė.
Lietuvoje plintantys invaziniai vėžiai – grėsmė lietuviškiesiems
„Labai svarbu, kad žmonės skirtų vėžius, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada juos galima gaudyti. Žymėtieji (arba dėmėtieji) vėžiai į Lietuvą perkelti iš Šiaurės Amerikos, siekiant atkurti dėl vandenų užterštumo, įvairių ligų, klimato kaitos įtakos ir kitų priežasčių nykstančią ir vis mažėjančią mūsų lietuviškųjų plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių populiaciją. Jie buvo pasirinkti vien dėl to, kad yra atsparūs marui, tačiau nebuvo pagalvota, kad šie vėžiai patys yra jo nešiotojai. Kiti parazitiniai rainiuotieji vėžiai į Lietuvą atkeliavo patys, kaip spėjama, – iš Lenkijos. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šie vėžiai mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Didelei populiacijos gausai įtaką turi ir jų vislumas. Pavyzdžiui, lietuviškieji plačiažnypliai vėžiai pradeda daugintis tik sulaukę ketverių metų, o rainuotieji – vienerių. Plačiažnyplių vėžių patelės nešioja tik 100 kiaušinėlių devynis mėnesius, kai tuo tarpu rainuotųjų – 600 kiaušinėlių nešiojama kelias savaites. Dėl to, kad šios itin vislios parazitinės vėžių rūšys yra maro užkrato nešiotojos, mūsų lietuviškiems vėžiams gresia išnykimas“, – teigė M. Tamkevičiūtė.
Invazinius ir lietuviškuosius vėžius lengva atskirti
Lietuviškųjų vėžių gaudymui – apribojimai, invazinių – viskas leidžiama
Pasak neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Lauryno Okockio, invaziniai vėžiai, kitaip nei lietuviškieji, yra tokie nereiklūs, kad juos galima pagauti beveik ištisus metus, tačiau išsiruošus vėžiauti reikia žinoti ir pagrindines vėžių gaudymo taisykles, kad vėliau už netinkamai pagautus vėžius ar pernelyg didelį jų kiekį nebūtų skirta bauda.
Tuo tarpu apribojimų, kaip gaudyti invazinius žymėtuosius ar rainuotuosius vėžius, nėra. Juos galima bandyti sugauti ir bučiukais, ir samteliais, rankomis, graibšteliu, kuoliuku ar virvele, ant kurių pririšamas masalas ir kitais būdais. Taip pat invazinius vėžius galima gaudyti dideliais kiekiais, nepaisant jų dydžio ištisus metus, nes jų galima rasti net ir žiemos metu. Šiuos vėžius galima aptikti Nemune, Kauno mariose, Kuršių mariose, Baltijos jūros pakrantėje, bei daugelyje Lietuvos ežerų, upių ir upelių.
Geriausias būdas kovoti su invaziniais vėžiais – jų valgymas
Žalieji siūlo lietuviškuosius vėžius saugoti, o invazinius – valgyti. „Tai – geriausias būdas apsaugoti mūsų vietines vėžių rūšis. Paprasčiausias paruošimo būdas – gyvus vėžius sumesti į verdantį vandenį, tuomet priberti druskos, krapų ir palaukus, kol vanduo vėl užvirs, juos pavirti dar kelias minutes. Mirusius vėžius virti nerekomenduojama, nes žuvę jie labai greitai pradeda gesti. Jei išsivirę vėžius nesate tikri, ar jie buvo gyvi ar ne, reikia pasižiūrėti į jo uodegėlę. Jei vėžys buvo negyvas, uodegėlė jį išvirus išlieka tiesi, o jei gyvas – susiriečia“, – sakė M. Tamkevičiūtė.