2014 m. spalį Lotfi Radaoui su grupe vietinių žvejų keliavo po seklius smėlio vandenis netoli Ghannouch, mažo pakrantės miestelio Gabeso įlankoje Tunise. Keliaudami per jūros žolių ir dumblių sąžalynus, žvejai sugavo neįprastą laimikį.
Jų tinkle buvo įsipainiojęs nevietinis šio regiono krabas Portunus pelagicus, arba mėlynasis krabas. Dar nuostabiau buvo tai, kad žvejai rado ne vieną mėlynąjį krabą – jų tinkluose buvo sugauti 24 tokie.
Radaoui, tuo metu Tuniso El Manar universiteto Gamtos fakulteto mokslininkas, susidomėjo šiuo atradimu. Tačiau jis nežinojo, kad po metų ši invazinė rūšis taps nacionaliniu prakeiksmu.
Netrukus po to mėlynųjų krabų populiacija sprogo. Hakimas Gribaa, Džerbos salos žvejys, prisimena tai tarsi vakar. „Tai buvo panikos būsena“, – sako H. Gribaa. „Krabai sudarė beveik 70 proc. mano žvejybos laimikio, ir aš nežinojau, ką su jais daryti“.
Mėlynieji krabai buvo vaisingi, daugindavosi iki keturių kartų per metus, viena patelė atsivesdavo po 100 000 jauniklių. Šis vėžiagyvis yra „labai agresyvus“, sako A. Gribaa, – jis niokoja tinklus, apgraužia žvejus ir kitas žuvis. Krabų keliamas siaubas buvo toks didelis, kad vietiniai juos ėmė vadinti „Daesh“ – arabišku grupuotės, save vadinančios „Islamo valstybe“, akronimu.
Iš pradžių žvejų pragyvenimo šaltiniai buvo sunaikinti. „Buvome nežinioje“, – sako Fethi Naloufi, žvejybos inžinierius ir Zarzio žuvininkystės produktų tarpprofesinės grupės, visuomeninės organizacijos, atsakingos už žvejybos ir akvakultūros skatinimą Tunise, vadovas. Net sugautų krabų naikinimas tapo iššūkiu. „Jie likdavo sukrauti uoste arba būdavo išmetami atgal į jūrą“, – sako Naloufi.
Mėlynieji krabai Tuniso žvejybos pramonę pakirto ne vienu būdu. Tačiau po pirmojo šoko dabar jis tapo viena paklausiausių jūros gėrybių regione.
Mėlynieji krabai kilę iš Indijos ir Ramiojo vandenyno vandenų, o į Viduržemio jūrą pateko 1898 m., praėjus maždaug dešimtmečiui po Sueco kanalo atidarymo. Nuo to laiko vėžiagyviai buvo užregistruoti įvairiose Viduržemio jūros teritorijose nuo Levanto baseino iki Sicilijos, plisdami priklausomai nuo aplinkos sąlygų, migracijos galimybių ir laivybos veiklos.
„Kaip ir daugelio kitų invazinių rūšių atveju, mėlynojo krabo plitimas suintensyvėjo dėl klimato kaitos šiltėjant paviršiniams vandenims ir didėjant jūrų laivybai“, – sako Viduržemio jūros regiono biologinės įvairovės ir klimato kaitos tyrėja, Viduržemio jūros mokslo komisijos narė Jamila Ben Souissi.
Iš tiesų mėlynieji krabai toli gražu ne vieni keliauja į Viduržemio jūrą. Triušinės žuvys (Siganus rivulatus ir Siganus luridus) yra dar viena itin sėkminga naujokė. Šios žuvys ryja augaliją, kuri yra vietinių rūšių buveinė, o Graikijoje ir Turkijoje vietinės augalijos – daugiausia dumblių – danga sumažėjo net 65 proc.
„Atsižvelgiant į tai, kad triušinės žuvys yra tropinė rūšis, paprastai gyvenanti šiltuose vandenyse, manome, kad jų plitimas susijęs su vandenyno šiltėjimu“, – sako Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje klimato kaitos ekologinio poveikio tyrėja Adrianna Verges, Graikijos ir Turkijos tyrimo autorė. „Savo tyrime nustatėme, kad didelės triušinių žuvų populiacijos apsiriboja šiltesnėmis rytinėmis Viduržemio jūros dalimis.“
Dar didesnį susirūpinimą kelia kitas naujas Viduržemio jūros gyventojas. Kartais manoma, kad liūtinė žuvis – tai itin agresyvi žuvis, turinti labai nuodingų dyglių. Gerai įsitvirtinusi Viduržemio jūros pietiniuose ir rytiniuose rajonuose, dabar ji keliauja į vakarus ir šiaurę, Egėjo ir Jonijos jūrų link. Liūtažuvė minta dideliais kiekiais mažų vietinių žuvų ir vėžiagyvių, o jos skrandis gali išsiplėsti iki 30 kartų, kad juos sutalpintų.
Kitų pasaulio dalių patirtis rodo, kokią žalą ji gali padaryti: Bahamų salose vos per dvejus metus dėl šios žuvies grobio biomasė sumažėjo 65 proc.. Prancūzijos Vest Indijos salose šios invazijos nuostoliai dėl žalos žvejybos ir turizmo pramonei vertinami daugiau kaip 10 mln. eurų (10,2 mln. dolerių / 8,4 mln. svarų sterlingų) per metus. Neseniai atlikta Viduržemio jūros liūtų skrandžio turinio analizė atskleidė, kad 95 proc. jų grobio buvo ekologiškai ir ekonomiškai svarbios vietinės žuvys.
Apskritai Viduržemio jūra yra labiausiai užkrėsta pasaulyje – 2021 m. WWF į sąrašą įtraukė 986 svetimžemes rūšis, iš kurių 10 proc. priskiriamos invazinėms, t. y. galinčioms sukelti ekonominę ar aplinkosauginę žalą.
„Pastaraisiais dešimtmečiais visame vandens talpyklos teritorijoje įsitvirtino labai daug svetimų rūšių, o tai turi katastrofiškų pasekmių vietinei biologinei įvairovei – sąveika su atvykėliais visiškai sutrikdo stabilias ekosistemas“, – rašo WWF ataskaitos autoriai.
Viduržemio jūra keičiasi, vienintelė išeitis – prisitaikyti
Viduržemio jūros ryšys su kitais vandenynais yra vienas iš iššūkių. Dauguma šių invazinių rūšių atkeliauja iš Raudonosios jūros arba Indijos vandenyno ir Viduržemio jūrą pasiekia per Sueco kanalą.
„Viduržemio jūra labai greitai keičiasi“, – sako Viduržemio jūros mokslo komisijos narė Jamila Ben Souissi. Mėlynųjų krabų lervoms reikia optimalių auginimo sąlygų, kai vandens temperatūra yra pastovi – 30C (86F). Temperatūra Viduržemio jūroje kyla 20 proc. greičiau nei vidutiniškai pasaulyje, o jūros lygis iki 2100 m. turėtų pakilti daugiau nei 1 m.
Kylanti temperatūra reiškia, kad atvykėliai iš šiltesnių vandenynų gali išgyventi vis didesniuose Viduržemio jūros plotuose, kur vos prieš kelis dešimtmečius vanduo jiems būtų buvęs per šaltas. Ten, kur vietinės rūšys jau patiria spaudimą dėl intensyvios žvejybos, invazinės rūšys gali dar lengviau plisti.
Užpuolikai tampa turtu
„Viduržemio jūra keičiasi, ir vienintelė išeitis – prisitaikyti“, – sako Ben Souissi. Klimato kaita reiškia, kad greičiausiai bus neįmanoma sustabdyti tolesnio destruktyvių įsibrovėlių plitimo Viduržemio jūros regione. Tačiau regione, kuriame taip daug kas priklauso nuo sveikų ekosistemų, būtina skubiai imtis veiksmų.
Šiandien, kai mėlynieji krabai yra dominuojanti rūšis Tuniso pietuose, šis invazinis plėšrūnas tapo vertinga gėrybė, o žvejai išmoko prisitaikyti.
Per pastaruosius ketverius metus, padedami valstybės subsidijų, jie sukūrė visą vertės grandinę iš naujai atkeliavusių žuvų. Jie sugalvojo, kaip perdirbti ir supakuoti krabus daugiau kaip 30 gamyklų ir parduoti juos eksportui į visą pasaulį.
„Iš pradžių mėlynųjų krabų rinkos Tunise nebuvo“, – sako Samia Lamine, pakrančių atsparumo projekto Džimio uoste Džerbos saloje koordinatorė, finansuojamo Jungtinių Tautų specialiojo klimato kaitos fondo ir Jungtinių Tautų vystymo programos lėšomis. „Žmonės to bijojo.“
Tačiau vietos gyventojams nereikėjo daug laiko prisitaikyti. Laukdami, kol vyriausybė sureaguos ir pradės įgyvendinti nacionalinę strategiją, „mes organizavome, kad žvejai galėtų parduoti savo laimikius netoliese esančioms gamykloms“, – sako Naloufi iš Tuniso žuvininkystės produktų tarpprofesinės grupės.
Žvejai, JTVP ir Tuniso vyriausybinės agentūros pradėjo vykdyti programas, pagal kurias žvejai mokomi žvejoti mėlynuosius krabus. „Turėjome išrasti naujus žvejybos būdus, pradedant nuo gaudyklių“, – sako Lamine'as. Išbandę keletą modelių, Adžimo žvejai pasirinko tradicinę cilindro formos gaudyklę su didesniu skaičiumi įėjimų, kad tilptų krabai.