Vienas gražiausių Lietuvos gamtos kampelių – apstatytas iš visų pusių

„Mūsų parko išskirtinumas pirmiausia yra tai, kad daugiau kaip pusę jo užima jūra, – sako Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius. – Žemyno ir jūros sankirta kuria savitą kraštovaizdį ir žmonių gyvenimo būdą.“

„Pajūrio regioninis parkas – inkliuzas tarp stipriai urbanizuotų dviejų vietovių: Klaipėdos uosto ir Palangos kurorto. Jei pavyks jį išsaugoti, kol baigsis žmonijos proto pamišimas, turėsime didžiulį muziejų po atviru dangumi“, - dabartinę situaciją, kai vis daugiau turtingų žmonių geidžia būsto keli šimtai metrų iki jūros, apibūdina park ekologas Erlandas Paplauskis.

Iš tiesų, šioje vietoje išsaugoti gamtą visos visuomenės poreikiams nėra lengva.

„Pajūrio gamta visame pasaulyje yra labiausiai niokojama ir sunkiausia ją čia išsaugoti. Ne išimtis ir mūsų pajūris. Parkas smarkiai urbanizuotas. Apsaugos zonos apstatomos ištisais kvartalais. Visuose draustiniuose pilna atkuriamų sodybų. Ir šalia rezervato jau statomos naujos sodybos. Tik siauras pajūrio lopinėlis lieka neužstatomas, visa kita urbanizuojama. Nebėra santarvės su gamta. Parkais bandoma tą santarvę parodyti, bet pavyksta išsaugoti tik minimaliai. Atkuriamojo Seimo iniciatyva, užbėgant už akių godulio sindromui, ir įsteigti parkai, bent kažkokius gamtos trupinėlius paliekant viešai lankomus ir teikiant prioritetą gamtai, nes ji visada aukojama ten, kur pirmenybė tenka žmogui“, – mintimis dalijosi parko ekologas Erlandas Paplauskis.

Didžiausia vertybė – kraštovaizdis

Tik pajūriui būdingas kraštovaizdis ir yra didžiausia šio regioninio parko vertybė, kuria galima pasigrožėti keliaujant dviračių taku, vinguriuojančiu Plocio (Plazės) rezervato pakraščiu ir per parko draustinius. Tarp pajūriui būdingų miškelių klojasi spalvingi rezervato pievų kilimai, pereinantys į kopas, prie kurių ribuliuoja jūros bangos. Tik pajūriui būdingą spalvų gamą sukuria kopose augančios smiltinės rugiaveidės, smiltlendrės, muilinės gubojos. Keliaujant per kopas po kojomis klojasi ryškūs pelėžirnių žiedai, geltonuoja visoje Europoje saugomos pajūrinės linažolės. Pievas spalvina aštuonių rūšių orchidiniai augalai.

D. Nicius

Visoje Lietuvoje paukščiai parskrenda pavasarį, išskrenda rudenį, o pas mus atvirkščiai: įdomiausi sparnuočiai parskrenda rudenį. Tai šiaurinių kraštų paukščiai.

„Visą tą grožį ir sukuria čia esanti biologinė įvairovė. Mūsų pajūrio augmenija yra unikali jau vien tuo, kad dalis augalų kitur augti negali. Parke auga trys rūšys Rytų Baltijos endemikų – tai augalai, čia susiformavę prieš ledynmetį. Nemanau, kad daugumai parko lankytojų yra įdomūs atskiri pajūrio augalai, nes tik augdami bendrijose jie sukuria vientisą ir išskirtinį vaizdą. Tačiau jie svarbūs ne tik mums. Jais minta tam tikrų rūšių vabzdžiai, o šiais – paukščiai, driežai. Susikuria ištisa gamtos sistema, turinti savo spalvas, kvapus, garsus“, – apžvelgęs pievą kalba ekologas. Paskui kurį laiką įsiklausęs į tylą ištaria: „O, griežlė griežia.“

Per Nemirsetos draustinio smiltpievę sklinda džeržgianti griežlės daina, kurią pirmąkart girdėdamas paukščiui gal net nepriskirtum.

Šiauriečiai žiemą renkasi Lietuvos pajūrį

Pajūris labai svarbus paukščiams. Čia peri ir retų rūšių atstovai. Tai dirvoniniai kalviukai, kukučiai, jūriniai ereliai, sketsakaliai, pelėsakaliai. Daug retų paukščių į pajūrį atskrenda žiemoti. „Paukščius stebėti mūsų parke tampa vis populiaresnis. Ir ne tik vasarą. Visoje Lietuvoje paukščiai parskrenda pavasarį, išskrenda rudenį, o pas mus atvirkščiai: įdomiausi sparnuočiai parskrenda rudenį. Tai šiaurinių kraštų paukščiai, – sako D. Nicius. – Taigi žiemą pas mus susiburia dideli rudakaklių narų, ausuotųjų kragų, didžiųjų dančiasnapių pulkai. Pasinaudojant ES parama paukščiams stebėti prie Plocio ežero, nuo jūros nutolusio vos per porą kilometrų, įrengta regykla, pastatytas namelis. Šaipių kraštovaizdžio draustinyje specialiai tam pastatytas bokštelis. Čia patogu stebėti paukščius migracijų metu“.

Nuo smėlėtos pakrantės iki riedulyno

Daugeliui pajūris – balto smėlio paplūdimys, pereinantis į kopas. Keliaudami Pajūrio regioninio parko teritorija mes galime pastebėti kelių tipų krantus. Pietinėje parko pusėje – įprastas smėlio paplūdimys ir kopos, pamažu pareinančios į skardį – moreninį gūbrį, vadinamą Olandų kepure ir aukščiausioje vietoje siekiantį 24 m. Aukštesnio skardžio Lietuvos pajūryje nėra. Olandų kepurė tęsiasi apie 3 km. Čia pasitaikė rasti 24 tūkst. metų senumo mamuto kaulų, kurie dabar eksponuojami parko lankytojų centre. Prie šio įstabaus prieš 5–7 tūkst. metų susiformavusio gūbrio įsteigtas draustinis. Vieta išsiskiria ir tuo, kad auga nemažai šioms vietoms nebūdingų medžių, pasodintų XIX a. pabaigoje apželdinant Girulių pajūrį. Čia buvo sukurtas klaipėdiečiams pasivaikščioti skirtas parkas, įveista raudonųjų ąžuolų, bukų, platanalapių klevų, kėnių, maumedžių, kitų dekoratyvinių medžių.

„Ties Karkle pajūris tampa ištisu riedulynu. Akmenys didina jūros biologinę įvairovę: yra gyvūnų ir augalų, kurie gali gyventi tik prisitvirtinę prie tvirto pagrindo ir neišgyvena judančiame smėlyje, todėl rūšių čia yra daugiau negu povandeninėse smėlio dykumose. Moliuskai midijos gyvena tik prisitvirtinę prie tvirto pagrindo. Skirtingų rūšių moliuskais minta skirtingų rūšių antys. Ant akmenų prisitvirtinę dumbliai sukuria prieglobstį kitiems gyviams“, – dar kelis išskirtinumus įvardija parko direktorius.

Pamažu iš žemyno parkas pereina į jūrą, jo ribos – 2,5 km nuo kranto. Parko teritorijoje 2005 m. buvo įsteigtas Baltijos jūros talasologinis draustinis.

Sodybų pėdsaką saugo smėlis

Pasak parko direktoriaus, jų valdose nėra išskirtinių pastatų. Čia nerasime nei pilių, nei dvarų. Iš kadaise iki 8 km nutįsusio Karklės kaimo liko vos trečdalis. Prieš II pasaulinį karą čia gyveno apie tūkstantis gyventojų. Pasitraukus žmonėms, nyko ir sodybos. Daugiausia tai - žvejų namai. Nedidukės trobelytės, kuriose buvo saugomi ir tinklai, rodo, kad žvejai dideliais turtais negalėjo puikuotis. 

„Nedaug iki mūsų dienų išliko paveldo. Karklėje yra išlikusios kapinės. Kalotėje turime 1911 m. pastatytą mokyklos pastatą. Klaipėdos krašte buvo reikalaujama, kad mokykla nuo vaiko nebūtų nutolusi daugiau kaip 3 km. Karklėje buvo net trys mokyklos, tačiau išliko tik viena. Nemirsetoje yra XIX a. pabaigoje statyta laivų gelbėjimo stotis“, – parke esantį kultūros paveldą apžvelgė D. Nicius.

Žvejoja ir gintarą

Nuo senų laikų pajūrio gyventojai verčiasi žvejyba. Tik pastaraisiais metais šį verslą keičia žvejai mėgėjai. Žvejų tinklai – tikri spąstai vandens paukščiams. Plaukdami paskui žuvį, jie pakliūva į tinklus ir žūsta. Nukenčia ir ruoniai. Per metus aptinkama iki 20 negyvų ruonių. Taigi perėjimas prie mėgėjiškos žvejybos paįvairintų poilsiautojų laisvalaikį ir sumažintų grėsmę čia žiemojantiems paukščiams ir ruoniams.

Skatinamas ir vienas seniausių šio krašto verslų – gintaro gaudymas. „Čia gintaras nerenkamas. Tai, kas guli ant smėlio, yra tik smulkmė. Todėl vietos gyventojai nuo senų laikų vertėsi gintaro gaudymu. Kai audra su šlamštu jį pakelia į paviršių, gaudytojai graibštu išgriebia atplaukiantį gniužulą ir jame ieško gintaro. Nepagautą jūra jį vėl susigrąžina. Įdomiausia, kad šis verslas nekinta jau kelis šimtus metų. Turime 1667 m. gintaro gaudytojų priesaiką, iš kurios matome, kad gintaras buvo valstybės nuosavybė ir bet kas negalėjo jo gaudyti. Kadangi tai buvo vokiškas kraštas, buvo ir vokiška tvarka, kuriai užtikrinti paplūdimyje buvo pastatytos kartuvės“, – pasakoja D. Nicius.
Šiandien gintarą gali gaudyti kiekvienas, kuriam šis verslas įdomus. Žinoma, ne visiems jis vienodai sekasi. Gintaro gaudymas – maloni pramoga ir poilsiautojams.

Srautas reguliuojamas infrastruktūra

„Aš esu prieš žmonių gaudymą, baudimą. Ne todėl, kad man būtų gaila pažeidėjų. Aš – už racionalumą. Kiek kainuoja išlaikyti visas tas gaudymo ir baudimo institucijas? Žmogus mėgsta patogumą. Sukūrei infrastruktūrą, ir žmonių srautas savaime susireguliuoja. Daug kas stebisi, kad mūsų dviračių takas rezervato riba eina. Nors vasarą dviračių srautas labai padidėja, bet niekas nei nutrypta, nei sulaužyta, – keliaujant parku mintimis dalijasi parko ekologas E. Paplauskis. – Žinoma, yra kategorija žmonių, kurie pripažįsta tik automobilį ir linkę juo kiek įmanoma arčiau privažiuoti, net jei tai draudžia ženklai, jie papildo valstybės biudžetą sumokėdami gana dideles 300–500 litų baudas.“

„Šiandien labai trūksta viešosios infrastruktūros: stovėjimo aikštelių, poilsio vietų. Esant dideliam poilsiautojų antplūdžiui kiekvieną vasarą tai sukelia chaosą. Žmonės bet kur stato mašinas, pažeidinėja taisykles. Už tai numatytos baudos, bet kai tų pažeidėjų šimtai, vien jomis situacijos nesureguliuosi“, – svarsto kraštotvarkininkas Rolandas Puidokas, ir pasidžiaugia, kad parko administracijos iniciatyva jau įrengta 28 vietų automobilių stovėjimo aikštelė